01/05/2026
Ironiška, kad tarptautinę darbo dieną aš kalbėsiu apie perdegimą. Perdegimas ir yra tas mūsų "kolega", kurio aš nekenčiu. Mūsų, nes žinau, kad pervargti ir perdegti šiandienos žmogui yra tas pats, kaip kažkada gripu susirgti. Mus šitas dramblys kambary lydi per dažnai. Mes jau net kalbam apie tai, kaip apie eilinį nieko nebestebinantį dalyką, nors, kai pagalvoji, tai čia labai baisus dalykas yra.
Aš turiu perdegimą ir dirbti su juo yra... pala, šiaip perdegus/pervargus DIRBTI yra paradoksas, nesąmonė, nežmogiška, to neturėtų būti, čia kaip kojas susilaužius vis tiek bandyt vaikščiot. Bet tačiau. Čia jau norma, ir iš tavęs tikisi, kad vaikščiosi. Mačiau net jau visokių kursų prileista "how to work when you're burned out". 🙃
Konkrečiai fotografus plaka dvi bangos:
🔵 iš vienos pusės bendras visuomenės spaudimas: būti ir fotografe, ir buhaltere, ir marketingiste, ir dar 8 profesijos viename, ai beje, kolegos jau tave aplenkė, pasistenk daugiau, kaip tu dar neturi x, visi jau turi x ir pan.
🔵 iš kitos pusės patys klientai (aš jus labai myliu, bet pagalvokim, ar ir jūs kartais taip nedarot, net jei netyčia): negali susirgti, negali nelaimės nutikti, negali turėti laisvos dienos, nes plaukia žinutės apie tai kada bus nuotraukos, kodėl vėluoja, ir kiti kodėl. Kolegė pasakojo, kad ją teatre pamatė klientė ir iškart atsiuntė žinutę "o tai mūsų nuotraukos jau pabaigtos?" :D
Aš nesulėtinsiu pasaulio gyvenimo tempo ir ypač tikrai ne pavieniais postukais. Žinau, kad dabar bus kas parašys, kad taigi čia normalu, mes dabar taip gyvenam ir reikia mokėti prisitaikyti. Bet ar tikrai? Ar tikrai normalu? Kviečiu pamąstyti.
