https://www.facebook.com/111851401260793/

Vilniaus Fotografijos, Vilnius (2026)

20/01/2022

Vilniaus herbas - Šuniagalvis Kristoforas

Святой Христофор псеглавец. Тайна образа и детали жития
https://starove.ru/obychai/tajna-svyatogo-muchenika-hristofora-s-golovoyu-pyosej-psa/

Христофо́р - Из жизни кинокефалов ...
Христофо́р (от греч. Χριστοφορος — носящий Христа) — святой мученик, почитаемый Католической и Православной церквями, живший в III веке (либо на рубеже III—IV веков). Человек огромного роста и ужасающего поведения Репрев, захваченный в плен римлянами в боях при Мармарике, был киноцефалом (с пёсьей головой), как и все представители его племени
https://fishki.net/2931031-iz-zhizni-kinokefalov-da-pribudut-s-toboj-svjatye-psoglavcy.html

Кинокефалы
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%B8%D0%BD%D0%BE%D0%BA%D0%B5%D1%84%D0%B0%D0%BB%D1%8B

------------------------------------
Битва при Киноскефалах ...

Битва при Киноскефалах (197 до н. э.) — сражение между римской и македонской армией в Фессалии за контроль над Грецией. Это было первое масштабное полевое сражение римских легионов и македонской фаланги. Римский проконсул Тит Квинкций Фламиний нанёс сокрушительное поражение македонскому царю Филиппу V. Битва показала превосходство шахматной тактики легионов над линейной шеренгой фаланги. Контроль над Грецией перешёл от Македонии к Риму.

Причиной поражения часто называют холмистую местность. Фаланга, переходя через холм, распалась на две части. В то время как правое её крыло победоносно продвигалось вперед, оторвавшееся левое ещё выстраивалось. Боевые слоны Фламиния пробили невыстроившийся левый фланг македонян, а римские легионеры окончательно отбросили его. Лёгкие пельтасты безбоязненно поражали копьями фалангу, уменьшая её ряды, и увеличивая шанс для прорыва римских легионеров.

Последствия
Филипп V выдал римлянам флот, отвёл гарнизоны из греческих городов, обязался консультироваться с Римом в проведении внешней политики. Армия была сильно сокращена. Но, тем не менее, Греция не потеряла всех своих территорий, и Македонское царство продолжило своё существование.

Потери
Погибло 8000 македонцев и 721 римлянин.

https://ru.wikisource.org/wiki/%D0%92%D0%AD/%D0%92%D0%A2/%D0%9A%D0%B8%D0%BD%D0%BE%D0%BA%D0%B5%D1%84%D0%B0%D0%BB%D1%8B

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%B8%D1%82%D0%B2%D0%B0_%D0%BF%D1%80%D0%B8_%D0%9A%D0%B8%D0%BD%D0%BE%D1%81%D0%BA%D0%B5%D1%84%D0%B0%D0%BB%D0%B0%D1%85

КИНОКЕФАЛЫ: ЛЮДИ С ПЕСЬИМИ ГОЛОВАМИ
https://zhasulan-semey.kz/muzej/kinokefaly

20/01/2022

Kada ištikro buvo sukurtas šis Hristoforo atvaizdas? ...

20/01/2022

Vilniaus herbas - Šv. Kristoforas
https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_herbas

Šventasis Kristoforas, Kristupas
(šventė liepos 24 d.) gyveno, kaip manoma, trečiame amžiuje.
Šventasis Kristoforas (m. 251 m.) – šventasis, laikomas keliautojų, taip pat ir sodininkų, knygrišių, jūrininkų, tiltininkų bei keltininkų globėju. Šv. Kristoforo pirmtakas – Alkis arba Alsis, milžinas, nešantis per brastą žmoną Jauterytę ant pečių.
https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0ventasis_Kristoforas

Šventasis Kristoforas – tarp legendos ir tikrovės
https://www.bernardinai.lt/sventasis-kristoforas-tarp-legendos-ir-tikroves/

Apie Šv. Kristoforą ir Vilniaus miesto herbą
http://mvitalijus.blogspot.com/2016/12/apie-sv-kristofora-ir-vilniaus-miesto.html

28/12/2021

Зовусь я Валеркомъ (разсказ юродивого)

13/12/2021

Ohh, ohh ... kokie laikai atėjo ,,,
Dabar keiksmažodžiai... o, senovėje mūsų protėviai garbino šiuos vardus!
Frazė: Atėjo pi@dec, arba, tau pi@dec ,,, turi visiškai kitą prasmę ... :)

"Пизюс" - божество, почитаемое юношами. Пизюс приводит жениху невесту.
[Pizio от литовского слова piza - ‘вульва’.]
============================

Духовный мир балтов - Боги небесной сферы пантеона балтов

Список литовских богов реконструируется на основе письменных источников и позднего фольклора. Литва приняла христианство в 1387 году, но элементы литовского язычества сохранялись в традиционной народной культуре вплоть до недавнего времени. Ранние письменные источники, оставленные путешественниками или христианскими авторами, лишь мельком касаются литовских богов. Начиная с XVI века язычество начинает привлекать большее внимание авторов, но зачастую их сведения отрывочны и тенденциозны. Собирание и запись фольклора началось в XIX веке, но к тому времени языческая мифология уже преобразовалась, смешалась с христианством и сохранилась лишь фрагментарно. Культы старых божеств трансформировались в фольклоре без связанных с ними ритуалов. Разные авторы говорят о различных по составу пантеонах литовцев.

Дьявас — Верховный Бог
Дьявас Сянялис — проявление Бога. Согласно некоторым реконструкциям — отдельное божество, учитель и наставник людей. Выглядит как старый нищий путник. Искусен в магии и медицине.
Праамжюс — эпитет Бога.
Аустра — Утренняя Звезда, богиня, дочь Бога-Дьяваса (дьявайте). Богиня утра. Образ имеет многочисленные параллели с ведийской Ушас, греческой Эос, римской Авророй. Другое имя — Аушра («заря»).
Даля — богиня судьбы и прядения
Габия — богиня, поддерживающая Священный Огонь, дочь Бога (дьявайте).
Лайма — богиня судьбы и удачи.
Менуо — Месяц, сын Бога (дьявайтис)
Перкунас — Громовержец, сын Бога (дьявайтис) (ср. слав. Перун).
Велняс — чёрт, противник Перкунаса, восходит к божеству Велс.
Велс — бог скота и загробного мира, пастырь душ (ср. слав. Велес).
Сауле — Солнце (родственно славянскому названию солнца).
Ашвьяняй — божественные близнецы, правящие повозкой Солнца (ср. с ведийскими Ашвинами).
Вакарине — Вечерняя Звезда.
Витаутус — бог, ухаживающий за лошадьми.
Жемина — богиня, персонифицированная земля (ср. рус. земля).
Пизюс — бог супружеской любви и плодовитости.
Дяйвес Валдитойос (лит. Властвующая богиня) — богиня, плетущая нить людских жизней. У ней есть семь сестёр. По функциям сходна с греческими мойрами и скандинавскими норнами. Связана с Далей и Лаймой.
Жвайгждес — звёзды, дети Солнца-матери и, как правило, Месяца-отца. Одна из важнейших звёзд — Аустра. Другие звёзды, сёстры Аушрине, менее важны, но они, такие как Вакарине или Вакаре (вечерняя Венера, готовящая постель для Сауле (солнца), Индрая (Юпитер), Селия (Сатурн), Жьяздре (Марс) и Вайвора (Меркурий), порой встречаются в мифах также.

Герои -
Паяута — легендарная принцесса Кернаве.
Юрате и Каститис — герои литовской легенды, ставшей популярной благодаря поэтическому переложению Майрониса.

Местные и природные духи -
Ежеринис — дух озёр
Упинис — дух рек
Ауштарас — бог северо-восточного ветра, стоящий на пути в рай и освещающий его. Последняя функция связывает его с Аушрине, некоторые считают его её двоюродным братом.
Айтварас — бог, связанный с атмосферными явлениями, облаками и водой. Считается также хранителем земли и её богатств.
Бангпутис — бог морей и бурь.
Явине — домашний бог, защищающий зерно в овинах.
Йиеварас — домашний дух, защищающий зерно.
Куполе — дух весеннего роста и цветения (ср. Иван Купала).
Лауку двасиос — духи, обитающие на полях.

Другие низшие духи

Каукас — духи, похожие на троллей.
Лаума — небесная ведьма.
Никштукас — гномы.

https://vk.com/wall-57515704_6278
----------------------------------------------------
Предки современных балтов, по-видимому, на северо-восток Европы на рубеже III-II тыс. до н.э. были привнесены широким движением индоевропейского народа, создавшим археологическую культуру “Шнуровой керамики и боевых топоров”. Впоследствии земли балтов не переживали столь эпохальных вторжений извне, и это служит основанием, весьма серьёзным, рассматривать культуру “Шнуровой керамики” как основу позднейшего сложения балтской общности континента (4.)

Удивительна близость балтской языковой группы с санскритом. Это объясняется тем, что именно первая половина II тыс. до н. э. оказалась наиболее значимой эпохой в одновременном формировании протобалтов и ведических индоарийцев как самостоятельных культурных и языковых общностей индоевропейского мира континента. Говоря проще, протобалты и протоиндоарии покинули равнину центра континента с небольшим временным интервалом, и это предопределило позднейшую теснейшую близость двух культур, разнесённых в пространстве на громадное расстояние.

Параллели языковые и мифологические, существующие в первую очередь между мирами балтов и славян, а также германцев, помимо общеиндоевропейских корней, объясняются и тем, что создатели культуры “Шнуровой керамики и боевых топоров” явились теми слоями, которые в той или иной мере оказались причастны к формированию протогерманского и протославянского миров центра и севера Европы. На это, помимо свидетельств материальной культуры, указывает география распространения археологической культуры “Шнуровой керамики и боевых топоров”.

Итак, настоящая глава посвящена описанию пантеона богов балтских народов, итогом ее будет воссоздание языческого пантеона балтов, отраженного в образе Мирового Древа.

P.S. - :)
Пизюс - божество, почитаемое юношами. Пизюс приводит жениху невесту.
[Pizio от литовского слова piza - ‘вульва’.]

Начнем с обращения к богам небесной сферы балтов, соответствующих кроне Мирового Древа....

Боги небесной сферы пантеона балтов
---------------------------------------------------------

Диевас - владыка небес и богов. Пруссы называют этого бога Окопирмс, что означает ‘самый первый’. Имя бога Окопирмс близко имени верховного бога германцев Одина и близость эта едва ли случайна. Латыши (земгалы, латгалы) называют верховного бога - Vecais Tevs (‘старый отец’). У Диеваса есть дети. Литовцы называют их Dieyo suneliai, а латыши - Dieva deli. Божественные дети олицетворяют плодородие и земледелие. Латышское название сдвоенного плода колоса и двойни, рожденной коровой, - Юмис (Jumis). [Слово близко именам ведических близнецов Ямы и его сестры соблазнительницы Ями.] Литовцы сдвоеный плод именуют dvilypais, kemerys. При рождении коровьей двойни литовцы запрягают в соху двух бычков и опахивают деревенскую пашню, веря, что тем предотвращают угрозу эпидемии. [Подобный обряд известен в древней Индии.] Отсюда традиция украшать крыши домов парой деревянных конских голов. [Латышское слово jumt - крыть крышей, близко латышскому слову jumt - сдвоенный плод.]

Древнее предание балтов гласит, что близнецы, дети бога, были сыном и дочерью. С ходом времени предание балтов о кровосмесительном браке брата с сестрой превратилось в предание о близнецах братьях и их одной сестре - дочери Солнца. [Saules dukte (лит.), Saules meita (лат.).] В песнях латыши повествуют о том, что влюбленные в сестру братья в ожидании сестры зажигают на море два огня. В море братья катают свою сестру и дочь солнца в яблоневой лодке, а к дому сестры едут верхом на двух лошадях. [У хеттов существует предание о 30 близнецах и об их сестрах. У кельтов существует предание об инцесте трех братьев и их сестры, при этом имя одного из братьев близко латышскому имени Jumis.]

В древнем общеиндоевропейском предании балтов Диевас, прусами называемый Дейвс, олицетворяет ‘сияющие небеса’. Предание повествует о супружестве Диеваса и Дейве. [Deva (др.инд.) - небесный бог, div (др. инд.) - сиять; daeva ( др. иран.), deus (лат.).] Могучий бог громовержец выступает помощником Дейвса и следует за ним.

Прокоримос - литовцы почитают его как высшего бога творца. Прокоримосу жертвуют белых каплунов [Prakurimo dievas (лит.) - бог творения. Procreateur (фран.) - родитель, порождающий.] Можно допустить, что имя Прокоримос это один из эпитетов бога Диеваса.

Продолжение по ссылке -
Вячеслав Румянцев
http://rummuseum.info/node/460

08/12/2021

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia

Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia – evangelikų reformatų maldos namai, esantys Vilniuje.
Priešingoje Pylimo gatvės pusėje yra Reformatų parkas.

Istorija
Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia
Kada buvo įkurta pirmoji Vilniaus reformatų bažnyčia, nėra žinoma. Pirmosios kalvinų pamaldos laikytos 1553 m. Mikalojaus Radvilos Juodojo Lukiškių dvare. Pirmas, apie 1562 m.,
specialiai reformatų maldos namams pastatytas pastatas buvo Radvilų rūmuose, užėmusiuose kvartalą dab. Šv. Jonų ir Pilies gatvių sankryžoje. Mirus Mikalojui Radvilai Juodajam
pastatas atiteko jėzuitams.

1574 m. nauja Vilniaus reformatų bažnyčia Mikalojaus Radvilos Rudojo rūpesčiu įkurta kitoje gatvės pusėje, Stanislovo Goštauto sklype, šalia žuvų turgaus. Čia reformatai laikė
pamaldas 7 metus. 1581 m. reformatams pastatyta nauja bažnyčia dab. Volano gatvėje, prie Hornostajų rūmų.
XVI a. pab. – XVII a. reformatai buvo persekiojami, jų bažnyčia ne kartą padegta. Refomatai buvo priversti nuolat keisti maldų vietą.
Dabartinė reformatų bažnyčia yra devintoji. Ji pastatyta 1830–1835 m. lenkų kariuomenės majoro Pavelo Strijenskio rūpesčiu.
Sovietmečiu parapija buvo panaikinta. Veikė kino teatras Kronika.
Parapija atkurta 1990 m.

Architektūra
Pastatas klasicistinio stiliaus su dorėniška kolonada ir graikišku frontonu.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_evangelik%C5%B3_reformat%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia
-------------------------------------------

Vilniaus evangelikai reformatai:

Vilniaus evangelikai reformatai šioje bažnyčioje, kurią projektavo Vilniaus universiteto architektūros profesorius Karolis Podčašinskis, meldžiasi nuo 1835 metų. Kertinis bažnyčios
akmuo padėtas 1830 m. balandžio 21 d. , po akmeniu – cinko dėžutė su fundatorių pavardėmis bei viltingais žodžiais, kad iškilusi šventovė tarnautų senam ir visapusiškai garsiam
Vilniaus miestui papuošti.

Vertingiausias bažnyčios interjero elementas – medinės kesoninės lubos, kurias ištapė piešėjas, iliustruotojas Antanas Jankevičius, Jono Rustemo mokinys. Per karus bažnyčia
nenukentėjo, tačiau 1947-aisiais sovietų valdžia ją uždarė, o vėliau ilgiems dešimtmečiams pavertė „Kronikos“ kino teatru. Iki 1990 m. sausio, kai Vilniaus evangelikai reformatai
sugrįžo į bažnyčią.

„Senosios fotografijos liudija, kas buvo sunaikinta – nuo bažnyčios pašalintos statulos, nugriauta šventorių-bažnyčios teritoriją juosianti tvora, dingo varpai, vargonai ir vidaus įrengimai,
– vardija T.Šernas, apgailestaujantis dėl sovietmečiu reformatams padarytos moralinės ir materialinės žalos. – Šviesūs akmeniniai bažnyčios laiptai nuardyti ir kažkur išgabenti, o vietoj
jų suguldytos plokštės, galimai iš perdirbtų antkapių. Nes kai kuriose plokštėse matyti nudildyti hebrajiškų rašmenų pėdsakai. Todėl esame nusiteikę viltingai, nes pagaliau šis skaudus
klausimas, dėl kurio mes ne kartą esame kreipęsi į atitinkamas institucijas, pradėtas spręsti“.

Vilniaus reformatų bendruomenei bažnyčios laiptai yra labai skaudus reikalas, nes jiems patiems teko patirti kapinių išniekinimą – dabartiniame skvere buvo ir reformatų kapinės, kur
kapai dar buvo gerai prižiūrimi iki pat 1945 metų, kai sovietų valdžia visą reformatų sklypą pavertė skveru. Visiškai kapinės suniokotos 1983 metais, kai jos buvo perkastos grioviu
ruošiant vietą paminklui sovietų partizanams ir pogrindininkams.

Aurelija Arlauskienė (ELTA)

------------------------
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia
Holger Lahayne
Lietuvõs Evangèlikų Reformãtų Bažnýčia, viena iš 9 tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje.

Struktūra ir organizacija
Bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodui priklauso 9 parapijos ir 1 filija, daugiausia evangelikų reformatų yra Biržų rajono savivaldybėje, Vilniuje, Kėdainiuose, Klaipėdoje; centras –
Biržuose (2019). 2011 gyventojų surašymo duomenimis tikinčiųjų buvo 6731.

Evangelikų reformatų bažnyčios Lietuvoje
Aukščiausioji institucija – kasmetiniai eiliniai Sinodo suvažiavimai (nuo 1998) Biržuose, tarp suvažiavimų – vyriausiasis dvasininkas generalinis superintendentas (nuo 2019 kunigas R.
Stankevičius). Parapijose veikia vaikų, jaunimo, diakoninės grupės, sekmadieninės mokyklos Biržuose ir Vilniuje. Dvasininkai rengiami Klaipėdos universiteto Evangeliškosios
teologijos centre (nuo 2014 Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinys) ir užsienyje. Nuo 1924 Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios Unitas
Lithuaniae Sinodas yra Pasaulinės Reformatų Bažnyčių Sąjungos (World Alliance of Reformed Churches, WARC) narys. Nuo 2003 dar veikia Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia
(aukščiausiasis vadovas kunigas A. Kvedaravičius).

Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios istorija
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmieji evangelikai buvo liuteronai, bet nuo 16 a. vidurio ėmė gausėti evangelikų reformatų šalininkų. Reformacijos laikotarpiu evangelikai
reformatai buvo gausiausia protestantų bendruomenė, tam didelę įtaką padarė Mikalojaus Radvilos Juodojo perėjimas į Evangelikų Reformatų Bažnyčią (apie 1556); jis ir jo pusbrolis
Mikalojus Radvila Rudasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje leido kurtis evangelikų reformatų bendruomenėms ir įvairiais būdais rėmė jų veiklą. Žygimantui Augustui 1563 privilegija
suteikus visoms Lietuvoje esamoms konfesijoms tikėjimo laisvę ir lygias teises užimti aukštų valstybės pareigūnų vietas, daug evangelikų reformatų didikų pateko į valdžią ir taip
sustiprino Evangelikų Reformatų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Per Žygimanto Augusto pirmuosius 15 valdymo metų Evangelikų Reformatų Bažnyčia jau buvo išplitusi visoje Lietuvoje,
Žemaitijoje, dabartinėje Baltarusijoje.

Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas Biržų bažnyčioje 1932
16 a. antroje pusėje, reformacijos Lietuvoje klestėjimo laikotarpiu, visoje Lietuvoje buvo apie 200 evangelikų reformatų bažnyčių; parapijos buvo suskirstytos į 6 distriktus – Vilniaus,
Naugarduko, Pagirio, Užnerio, Žemaitijos ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Kiekviename distrikte buvo apie 20–40 bažnyčių. Radvilų giminės Biržų‑Dubingių šaka iki 17 a. pabaigos
globojo evangelikus reformatus. Radvilos siekė juos suvienyti, padėti organizuoti bažnytines vidaus struktūras (didelę įtaką turėjo Lenkijos evangelikų reformatų teologo Jano Łaskio
(1499–1560) apsilankymas Vilniuje 1557). 1557 Vilniuje buvo sušauktas pirmasis evangelikų reformatų sinodas. Vėliau jis buvo šaukiamas kasmet, spręsdavo Lietuvos Evangelikų
Reformatų Bažnyčios svarbiausius reikalus: religinių apeigų, mokslo, administracijos, liturgijos, įstatymų klausimus, skirdavo kunigus, rinkdavo superintendentus ir atstovus į Sinodą.
Sinoduose dalyvaudavo kunigai, didikai, bajorai, miestų, nuo 1864 ir parapijų atstovai, nuo 1636 – ir kuratoriai, kuriuos Sinodas išrinkdavo iki gyvos galvos. Iki 1583 Sinodo susirinkimo
vieta buvo Vilnius, vėliau paeiliui buvo šaukiamas distriktų centruose. Iš pradžių Vilniaus, nuo 1635 kiekvieno distrikto superintendentas paeiliui būdavo išrenkamas generaliniu
superintendentu. Iki 1618 Sinodui pirmininkavo du asmenys – dvasininkas ir pasaulietis, 1618 sinodas Vilniuje nustatė, kad jam turi pirmininkauti tik pasaulietis.
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia palaikė glaudžius ryšius su Lenkijos evangelikais reformatais. Delegatai dalyvaudavo vieni kitų Sinoduose. 1557 Lietuvos Evangelikų
Reformatų Bažnyčia dar vadinta Unitas Lithuaniae (Lietuvos vienetas). Ji siųsdavo atstovus į Abiejų Tautų Respublikos generalinius Sinodus, bet administraciškai buvo savarankiška.
1565 nuo Lietuvos evangelikų reformatų atsiskyrė arijonai. 1570 Sandomiero susitarimu evangelikai reformatai, čekų broliai ir evangelikai liuteronai įsipareigojo gerbti vieni kitų tikėjimą
ir apeigas. 1580–1664 reformatai aktyviai dalyvavo viešajame šalies gyvenime. Vienas žymiausių to meto evangelikų reformatų ir visuomenės veikėjų buvo A. Volanas.
Prie evangelikų reformatų bažnyčių dažniausiai veikdavo ir mokyklos (tai atitiko Radvilų ir kitų bajorų interesus) – veikė aukštesniosios mokyklos Vilniuje (įsteigta 1562), Biržuose
(įsteigta 16 a. anteoje pusėje; joje dirbo pedagogas ir literatas A. Rasijus), Kėdainiuose (įsteigta 1625), Slucke (įsteigta 1626), Kelmėje, Šiluvoje, Brastoje, Nesvyžiuje, Siemiatyczėse ir
Zabłudówe (dabartinės Palenkės vaivadija); per kontrreformaciją jos buvo panaikintos.

16 a. evangelikai reformatai daugiausia iš visų konfesijų užsiėmė religinių knygų leidyba; 1553–54 M. Radvilos Juodojo spaustuvėje Brastoje išspausdinti (daugiausia lenkų kalba)
pirmieji protestantiški katekizmai, Brastos Biblija (1563), 1598 M. Petkevičius Vilniuje įsteigė spaustuvę evangelikų reformatų knygoms spausdinti; joje išspausdino pirmąją Didžiojoje
Lietuvoje evangelikų reformatų knygą lietuvių kalba – savo parengtą dvikalbį (lenkų ir lietuvių kalba) Katekizmą (daugumą maldų ir giesmių vertė pats). 1653 S. Jaugelis‑Telega
Kėdainiuose išspausdino vieną svarbiausių evangelikų reformatų knygų lietuvių kalba pavadinimu Knyga nobažnystės krikščioniškos. 1701 S. Bitneris parengė ir išspausdino Naujajį
Testamentą lietuvių kalba. Išleista evangelijų – M. Rejaus Lenkiškos postilės (Postilla polska) vertimas Postilla lietuviška (Žemaitijos bajorės Sofijos Vnučkienės lėšomis 1600 išleido J.
Morkūnas) ir J. J. Rheto Summa arba trumpas išguldimas Evangeliu Šventu (1653–54). J. K. Krainskis parengė ir išspausdino Didžiąją agendą (1637).

Religinių knygų lietuvių kalba vis tiek stigo, tai trukdė evangelikų reformatų tikėjimui plisti Lietuvoje. Mirus M. Radvilai Juodajam jo sūnus M. K. Radvila Našlaitėlis grįžo į katalikybę,
pradėjo stiprinti Katalikų Bažnyčios įtaką ir silpninti Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčią.

17 a. pirmoje pusėje evangelikų reformatų centru tapo Kėdainiai. 17 a. karai ir kontrreformacija susilpnino Evangelikų Reformatų Bažnyčią visoje Abiejų Tautų Respublikoje. 1733
protestantams buvo uždrausta dalyvauti Seime ir eiti valstybines pareigas. 18 a. viduryje liko apie 30 evangelikų reformatų parapijų. Rusijos valdymo metais evangelikų reformatų teisės
buvo mažiau varžomos. 19 a. pabaigoje Vilniaus Sinodui priklausė 18 parapijų; iki 1918 Sinodų posėdžiai vyko lenkų kalba, bet buvo ir grynai lietuviškų bendruomenių.
20 a. pradžioje daug evangelikų reformatų prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir lietuvybės stiprinimo. Kunigas J. Šepetys leido žurnalą Pasiuntinys. Lenkijai okupavus
Vilnių evangelikų reformatų centru tapo Biržai (Vilniaus Sinodas 1920–40 veikė atskirai).

1919 buvo pertvarkyta Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia, superintendentu išrinktas P. Jakubėnas (Evangelikų Reformatų Bažnyčios dvasiniu vadovu jis buvo iki 1940). 1924 buvo
apie 15 000 narių ir 5 kunigai. 1922 pradėtas leisti mėnraštis Mūsų žodis (ėjo iki 1937), 1926 – Sėjėjas (ėjo iki 1940). 1925–36 prie Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 Lietuvos
universitetas) veikė Evangelikų teologijos fakultetas.Bažnyčios valdyme moterys gavo lygias teises su vyrais – galėjo dalyvauti balsavime ir būti kuratorėmis. 1929 K. Šepetienė įkūrė
Evangelikių moterų draugiją. 1930 įsteigtos Studentų evangelikų ir Krikščionių studentų draugijos. Nuo 1931 ypač suaktyvėjo jaunimo veikla, įsteigta jaunimo draugija Radvila, ji
daugiausia rūpinosi jaunimo švietimu. Suaktyvėjo Lietuvos Evangelikų Reformatų ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčių bendradarbiavimas – 1936 įkurta Lietuvių evangelikų
sąjunga, vienijanti šalies evangelikus liuteronus ir evangelikus reformatus. 1939 susijungė Biržų ir Vilniaus evangelikų reformatų Sinodai. II pasaulinio karo išvakarėse buvo apie 10 000
tikinčiųjų.

Per II pasaulinį karą apie 3000 evangelikų reformatų pasitraukė iš Lietuvos. SSRS okupacijos metais Lietuvoje veikė 5 evangelikų reformatų parapijos, buvo 5 kunigai. 1982 mirė
paskutinis iki II pasaulinio karo įšventintas evangelikų reformatų kunigas P. Jašinskas. Nuo 1983 evangelikais reformatais rūpinosi evangelikų liuteronų kunigas diakonas R. Moras.
1988 sušauktas Sinodo suvažiavimas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Evangelikų Reformatų Bažnyčia pripažįstama viena iš 9 tradicinių šalies religinių bendruomenių. 2007 įvyko
Sinodo suvažiavimas Biržuose. 2019 Sinode Biržuose generaliniu superintendentu išrinktas kun. Raimondas Stankevičius.

https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-evangeliku-reformatu-baznycia/

08/12/2021

Vilniaus - Visų Šventųjų bažnyčia

Istorija
1620–1630 m. prie Rūdninkų vartų Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Vaitiekaus Chludžinskio rūpesčiu pastatyta mūrinė bažnyčia. Ji atiduota senosios regulos karmelitams. Vienuolynui pritaikyti senesni namai. XVII a. pirmojoje pusėje vienuolyno pastatai sujungti. 1655 m. bažnyčia ir vienuolynas nukentėjo nuo gaisro, po 1661 m. atstatyti.

1743 m. pastatyta varpinė, primūryta zakristija, o virš jos – bibliotekos patalpa. Pastatytas į kiemą išsikišęs vienuolyno korpusas (statė karmelitų vienuolis Antanas Šperkovičius) ir jame įrengtas refektorius. XVIII a. interjero skulptūras sukūrė A. Šelis. 1810 m. įsteigta parapija.

1812 m. pabaigoje Napoleono kariai sukūreno bažnyčios suolus, klausyklas; vienuolyne įkurdinta ligoninė. 1823 m. bažnyčia atnaujinta. 1880 m. nugriauta šventoriaus mūro tvora. Nuo 1842 m. vienuolynas paliktas etatiniu (2-os klasės). 1870 m. jame buvo 27 vienuoliai, tarp kurių 15 atkelta iš uždarytų kitų regulų vienuolynų. 1885 m. vienuolynas uždarytas, pastate įrengti butai.

1902 m. klebono L. Čiudovskio iniciatyva užteptos bažnyčios navų sienų, koplyčių kupolų freskos. 1908 m. vikaru buvęs Petras Kraujalis pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, kuriems lenkai priešinosi. 1948 m. bažnyčia uždaryta ir paversta bakalėjinių prekių sandėliu. 1960 m. Ministrų Taryba nutarė vietoj uždaromos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ją grąžinti tikintiesiems. Nutarimas nevykdytas.

1967–1975 m. restauruota bažnyčia ir varpinė (architektė Aldonos Švabauskienės projektas). 1975 m. čia įrengta Dailės muziejaus liaudies meno ekspozicija. 1991 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Architektūra
Bažnyčia ankstyvojo baroko formų, turi ir renesanso bruožų, kryžminio plano, bebokštė, trinavė, bazilikinė, su trisiene apside. Joje 19 altorių. Prie bažnyčios stovi 5 tarpsnių rokoko stiliaus mūrinė varpinė.

https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_Vis%C5%B3_%C5%A0vent%C5%B3j%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dia

08/12/2021

Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia (Misionierių)

VILNIAUS MISIJONIERIŲ VIENUOLYNAS
Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia (buvęs šaričių vienuolynas)

Baroko stiliaus pastatų ansamblis, pradėtas statyti 1695 m. už buvusios miesto sienos, netoli Subačiaus vartų, susiformavo XVIII a. viduryje. Aukštumoje, ant vadinamo Išganytojo kalno, išsidėstę jo pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.

Sudėtingo plano kompleksą sudaro bažnyčia, Sanguškų rūmai, vienuolyno namas, oficina, ūkinis pastatas ir tvora.343. Misionierių vienuolynas ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia iš šiaurės vakarų pusės

Pradėję kurtis Vilniuje, 1685 m. misionieriai gavo iš vyskupo Aleksandro Katavičiaus pradines fundacines žemės valdas Vilniuje, ties Nerimi, netoli Žaliojo tilto, ir Nemenčinės parapijoje buvusį Jenčmeniškių (Eitminiškių) palivarką. 1687 m. jie apsigyveno ir įsirengė koplyčią Vilniaus vaivados žmonos Kotrynos Radvilienės jiems dovanotuose Sanguškų rūmuose, Subačiaus priemiestyje, kur vėliau ir išaugo ansamblis. Šiuos triaukščius erdvius, santūrios renesansinės išorės rūmus 1640-1650 m. pasistatydino LDK didikas, Vilniaus vyskupijos sufraganas Jeronimas Sanguška (testamentu šie rūmai atiteko vienuoliams bernardinams, o šie juos perleido Radviloms).

Veikiai misionieriai pradėjo rūpintis naujos bažnyčios statyba, apleistų rūmų pritaikymu vienuolynui bei visos vienuolyno valdos formavimu. Šiuo pradiniu vienuolyno steigimo Vilniuje laikotarpiu organizacine veikla ypač pasižymėjo misionieriai kunigai Bartolomėjus Tarlo, Povilas Gotkinas, Andrius Koršas.

1695 m. už Latgalos kariuomenės vado Jono Teofilio Pliaterio ir jo žmonos Aleksandros suteiktas fundacijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią. Statybos užsitęsė net trisdešimt penkerius metus, nes darbus nuolat trukdė įvairios negandos: lėšų stygius, 1706 m. miesto gaisras, kurio metu sudegė bažnyčios stogas, 1708 m. švedų invazija, 1709-1710 m. maro epidemija. Tęsti ir baigti didelės mūrinės bažnyčios statybą leido įvairių didikų aukojamos sumos. Tarp tokių fundatorių pasižymėjo Naugarduko kaštelionas Antanas Novosielskis (palaidotas kartu su broliu Leonu bažnyčios rūsyje), kurio lėšomis 1722 m. buvo pastatyti bažnyčios bokštai ir frontonas. Pastatytą bažnyčią 1730 m. Viešpaties Dangun Žengimo vardu pašventino Vilniaus sufraganas Jurgis Ancuta. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu; šis vardas dokumentuose neretai taikomas ir pačiai bažnyčiai.

Netrukus, XVIII a. viduryje prasideda baigiamasis bažnyčios statybos etapas: 1750-1754 m. pagal žymaus Vilniaus architekto Jono Kristupo Glaubico projektą paaukštinti jos bokštai, užstatyti frontonai, 1755-56 m. pristatytas prieangis, o šiuos naujus elementus gausiai išpuošė rokokiniai lipdiniai. Nuo tada ši vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia iš kitų Lietuvos bažnyčių išsiskiria savo dviem lieknais penkių tarpsnių bokštais, įmantraus silueto frontonais, grakščiomis proporcijomis. Ji bazilikinė, trinavė. Prie siaurų šoninių navų prijungta po dvi koplyčias. Presbiterija užbaigta pusapskrite apside. Po visa bažnyčia yra 12 patalpų rūsiai, kurie buvo naudojami tik palaidojimams. Bažnyčią puošia vėlyvojo baroko stiliaus, 1753 m. Vilniaus kalvių nukalti metalo plastikos dirbiniai (grotelės, ažūriniai kryžiai). Pagrindinio fasado antrojo tarpsnio nišose įkomponuotos Mozės ir Dovydo skulptūros, sukurtos XVIII a. viduryje, rokoko stiliaus, medinės, polichromuotos. Šios figūros dinamiškose teatrališkose pozose simbolizuoja Kristaus kaip Mesijo atėjimą ir yra nuoroda į bažnyčios titulą.

Interjeras, palyginus su fasadu, labai kuklus (atliepia misionierių neturtingumo ir paprastumo principus). Veikiančioje bažnyčioje buvo 7 altoriai (plg. XVIII a. viduryje jėzuitiškoje Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje buvo įrengti net 22 altoriai). Didysis Viešpaties Dangun Žengimo altorius trijų tarpsnių, viršūne siekia karnizą. 1804 m. duomenimis jis buvo medinis, ant 6 kolonų, papuoštas raižiniais, auksavimu ir nudažytas. Altoriaus centre - tapytinė Dangun Žengimo scena, šonuose buvo misijų tema susietos 4 medinės paauksuotos skulptūros - Šv. Jono Krikštytojo, šv. Stanislovo, šv. Pauliaus ir šv. Adalberto; viršutiniame šio altoriaus tarpsnyje Viešpaties Jėzaus ir jos šonuose - šv. Henriko ir šv. Kazimiero skulptūros. Šoniniai Viešpaties Jėzaus ir Švč. Mergelės Marijos Vardo altoriai taip pat mediniai, mažai ornamentuoti. Kiti keturi santūrių formų altoriai buvo koplyčiose (Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai, Šv. Pauliaus, misionierių kongregacijos ir visos parapijos globėjo Šv. Tado ir Šv. Vincento Pauliečio). Iš šių koplyčių, kaip viso bažnyčios interjero puošniausias akcentas, ypač išsiskiria skirtoji šv. Vincentui Pauliečiui - misionierių kongregacijos įkūrėjui ir ideologui. Ji dekoruota sodrių spalvų dirbtinio marmuro kolonomis, tapybiškais asimetriniais rokoko ornamentais. Koplyčios sienos, kryžminiai skliautai ir šoninės navos skliautas prie koplyčios puošti šventojo gyvenimo epizodus vaizduojančiomis scenomis (šv. Vincentas Paulietis tarp misionierių, šv. Vincentas prie mirštančio Liudviko XIII, šv. Vincentas karaliaus taryboje, šv. Vincento mirtis) ir su misionierių veikla susijusių šventųjų atvaizdais. Koplyčios sienų tapybą XVIII a. viduryje sukūrė misionierius tapytojas Dominykas Ivanovskis.344. Bažnyčios vakarinio fasado fragmentas

Bažnyčioje yra ir trys puošnios memorialinės lentos: Mykolo ir Kotrynos Jelenskių, XVIII a. II-oje pusėje iškaltos iš akmens, dekoruotos rokokiniais stiuko lipdybos rėmais, įkomponuotos abipus įėjimo; 1780 m. mirusiam Naugarduko kaštelionui Rapolui Jelenskiui skirta memorialinė lenta, sukurta iš marmuro XIX a. 2-ame dešimtmetyje jo sūnų užsakymu, yra pietinėje bažnyčios sienoje, po vargonų choru.

Vienuolynas buvo formuojamas 1739-1751 m., pristatant prie Sanguškų rūmų naujus masyvius triaukščius korpusus, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir sudarė nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaukščiai fligeliai - oficina ir ūkinis pastatas. Vienuolyno pastatų projektų parengėju ir statybų vykdytoju laikomas misionierius Jonas Šreteris. 1830 m. duomenimis, vienuolyno name buvo net 44 celės kunigams ir klierikams, 4 kambariai patarnautojams ir amatininkams, 5 sandėliai, sandėliukas maistui laikyti ir kavinė. Įvairiu metu vienuolyne gyvendavo iki pusantro šimto žmonių: misionierių, seminaristų, bažnyčios tarnų, konviktorių ir jų mokytojų, beturčių bajoraičių, amatininkų, įvairių patarnautojų.

Vienuolyno pastatų ansamblis, jį supantys dideli daržai ir sodai buvo aptverti tvoromis. O vieno XVIII a. vidurio autorių žodžiais, už misionierių ir jų kaimynų vizitiečių daržus „tvarkingesnių Vilniaus mieste nebuvo”. Savo valdose vienuoliai buvo įsirengę du vaisinius daržus, kuriuose derėjo beveik 300 vaismedžių, o 5 tvenkiniuose plaukiojo karpiai ir karosai; pasivaikščiojimams misionieriai turėjo nedidelį anglišką sodą, per kurį vinguriavo du šaltiniai, o jaukų pavėsį teikė devynių rūšių medžiai.

Vienuolyno valdose buvo apstu ir ūkinės paskirties statinių: bravoras, pirtis, salyklinė, sandėliai, daržinė, 2 arklidės, pašiūrė, svirnas, kalvė, skalbykla, vežiminė ir kt.

Misionieriai aktyviai dalyvavo kultūrinėje ir švietėjiškoje veikloje. Vienuolyne (Sanguškų rūmuose) buvo Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija (nuo 1773 m.), kurioje mokėsi vienuoliai ir pasauliečiai dvasiškiai. Joje 1773-1775 m. mokėsi ir 1775 m. dėstė matematiką garsus klasicizmo architektas Laurynas Gucevičius. Misionierių vadovaujama seminarija garsėjo biblioteka (manoma, ji buvo didžiausia tarp Vilniaus vienuolynų); joje buvo ypatingos vertės knygų, ypač graikų ir lotynų kalbomis, bažnyčios tėvų bei klasikinių autorių leidinių, misionierių skaitomų pamokslų ir kt. rankraščių tekstai. Seminarija buvo uždaryta 1844 m. kartu su vienuolynu. Vienuolyne (ūkiniame fligelyje) 1799-1832 m. buvo įsikūrusi vyskupijos spaustuvė, perkelta iš Gardino jėzuitų; joje spausdintos taip pat ir lietuviškos knygos. Nuo 1803 m. čia veikė parapinė mokykla, kurią lankydavo nuo keliolikos iki 100 mokinių, ypač vaikų iš vargingesnių šeimų.

1810 m. misionieriai, vykdydami vieną iš savo kongregacijos tikslų - padėti neįgaliesiems ir rūpintis švietimu, įkūrė auklėjamąjį institutą kurčnebyliams. Pastatas buvo pradėtas ant Šv. Juozapo ir Nikodemo klebonijos ir špitolės pamatų, tačiau 1812 m. karas statybas nutraukė. Ir tik 1835 m. pagal carinės valdžios patvirtintą projektą institutas buvo baigtas statyti. Vienas iš instituto steigėjų ir dėstytojų buvo misionierius, vokiečių kalbos profesorius, buvęs Peterburgo kurčnebylių instituto direktorius Anzelmas Zigmantas, palaikęs ryšius su tokio pat instituto direktoriumi Vienoje.

Prie vienuolyno veikė konviktas - našlaičių ir pamestinukų Vaikelio Jėzaus prieglauda, įkurta 1788-1791 m. Joje fundacinėmis Trakų vaivadienės Jadvygos Zaluskytės-Oginskienės lėšomis buvo išlaikomas 21 mokinys ir vienuolyno lėšomis - dar 14 bajoriškos kilmės beturčių jaunuolių.

1745 m. Smolensko vyskupo Boguslavo Gosievskio iniciatyva, misionieriai įsteigė beturčių špitolę (ligoninę) su koplyčia joje. Šiuo tikslu fundatorius dovanojo savo rūmus Savičiaus gatvėje, su visais mūriniais statiniais, aplinkiniais sklypais ir fundacine 100000 auksinų suma. Misionieriai, rūpindamiesi špitolių beturčiams ir beglobiams steigimu, iš Lenkijos pakvietė gailestingąsias seseris (šarites), kurios pagal savo kongregacijos įžadus rūpinosi ligonių slaugymu bei gydymu. Rekonstruotame pastate įsikūrė Gailestingųjų seserų vienuolynas ir špitolė su Šv. Elžbietos koplyčia. Ligoninėje buvo gydoma iki 200 ligonių. 1812 m. čia apsilankė caras Aleksandras I. Jis buvo sužavėtas gailestingųjų seserų darbu ir keletą iš jų pakvietė į naujai įkurtą ligoninę Peterburge.

Gailestingųjų seserų globoje ir priežiūroje buvo ir Šv. Jokūbo ligoninė (nuo 1809 m.) bei Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai. 1864 m. caro valdžia gailestingąsias seseris pašalino iš prieglaudos, 1867 m. - ir iš špitolės.

Pirmą kartą Misionierių bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo 1812 m., kuomet čia įsikūrė kariuomenės dalinys. 1839 m. vienuolyne buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalinti S. Konarskio sukilimo dalyviai.

1844 m. caro įsaku bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius - vyskupystės žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Po 18 metų, 1859 m. vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir 1862 m. jos restauruotoje dalyje atnaujintos pamaldos. XIX a. II-oje pusėje bažnyčia keliskart remontuota. XX-ojo šimtmečio viduryje bažnyčia uždaryta, vėliau jos patalpose įrengtos Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugyklos, 1993 05 19 d. bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, ja laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus.

Vienuolyno pastato paskirtis dažnai kaitaliota: buvo panaudotas karo ligoninei (1844), stačiatikių dvasinei konsistorijai (1848), kilmingųjų panelių institutui (1856), psichiatrijos ligoninei (1859), labdarybės draugijai „Dobrochotnaja kopeika” (1874), 1915 m. atiteko Vilniaus miesto valdybai. Šiuo metu vienuolyno pastatai priklauso Vilniaus miesto II ligoninei.

http://vienuolynai.mch.mii.lt/V55-63/Vilnmisi.htm
----------------------------------------

Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia, plačiau žinoma kaip Vilniaus Misionierių bažnyčia, yra Vilniaus senamiestyje.
Bokštų paaukštinimo ir tambūro projektą sukūrė Kristupas Glaubicas.

Misionierių vienuolynas

Jau daug metų įspūdingas apleistas kompleksas ant Barbakano kalno savo išdaužytais langais traukia tiek Vilniaus gyventojų, tiek miesto svečių akį.
Atėjo laikas sudėlioti taškus ant "i" ir apie jį pakalbėti iš Urban Exploration rakurso. Bet pradžiai - šiek tiek istorijos.

Komplekso istorijoje galima išskirti keturis pagrindinius laikotarpius - Sanguškų (1640-1687m.), Misionierių (1687-1844m.), sumaišties (1844-1941m.) bei naująjį laikotarpį, kada pastatai buvo atiduoti ligoninei. Na, dabar dar galima išskirti penktąjį laikotarpį - tuštavimo, kai visas kompleksas buvo paliktas likimo valiai ir lankomas nebent tokie prašalaičių, kaip mes, bet apie viską - iš eilės. Pradėsime nuo pačių ištakų - Sanguškų laikotarpio.

Sanguškų laikotarpis (1640-1687m.)
Sanguškos (Sanguszko) – LDK didikų giminė, šešta pagal turtingumą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ji buvo kildinama iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro (Fiodoro) bei pastarojo sūnaus Sanguškos. 1640 metais Vilniaus vyskupijos sufraganas (vyskupo padėjėjas) Jeronimas Sanguška (Hieronim Władysław Sanguszko) pietiniame Vilniaus pakraštyje ant kalvos pradėjo statyti rūmus ir suplanavo grandiozinį reprezentacinį parką su centrine parterine dalimi, sodais be tvenkiniais. Parko teritorija buvo tokia didelė, kad siekė Vilnelę iki pat 1952 metų, kai naujai nutiesta Maironio gatvė padalino parko teritoriją į dvi dalis. 1650 metais buvo baigti statyti triaukščiai renesanso stiliaus rūmai, pavadinti giminės vardu – Sanguškų. Bet naujais rūmais Jeronimas Sanguška ilgai pasidžiaugti nespėjo – po 5 metų, 1655-tais, paskirtas Smolensko vyskupu jis išvyko į Smolenską. Po jo mirties rūmai ir parkas atiteko vienuoliams bernardinams, kurie savo ruožtu jį perleido Radviloms.

Misionierių laikotarpis (1687-1844m.)
Pradžiai – pora žodžių apie tai, kas yra taip vadinami „misionieriai“. Misionierių ordinas (Congregatio missionis s. Vincentia Paulo) – katalikų vienuolių kunigų ordinas, įkurtas 1625 metais Paryžiuje, vienuolio šv. Vincento Pauliečio. Šios kongregacijos kunigų tikslas buvo skleisti ir tvirtinti katalikų tikėjimą, užsiimti sielovada ir labdara. Lietuvoje ir Lenkijoje misionieriai ypač pasižymėjo kaip švietėjai, nes jiems buvo pavesta steigti vyskupijų seminarijas ir joms vadovauti. Į Lietuvą jie pirmą kartą atvyko pakviesti Vilniaus vyskupo Aleksandro Katavičiaus (Aleksander Kotowicz), 1686 metais. Netrukus po pakvietimo Vilniaus vaivados žmona Kotryna Radvilienė dovanojo misionieriams minėtus Sanguškų rūmus ir parką, kartu su sodais ir tvenkiniais. Vieta, kur įsikūrė vienuoliai, buvo pavadinta Išganytojo kalnu. Šis pavadinimas naudojamas ir dabar.

1695 metais už gautas fundicijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią, kurios statybos užtruko net 35 metus. Darbams trukdė įvairios negandos – lėšų stygius, 1706-tų metų Vilniaus miesto gaisras, po poros metų – švedų invazija, dar vėliau – maro epidemija. Vėliau vienuolynas ėmė sparčiai plėstis - greta Sanguškų rūmų buvo pradėti statyti nauji masyvūs triaukščiai korpusai, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir suformavo nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaaukščiai fligeliai – oficina ir ūkinis pastatas. 1750 metais buvo paaukštinti bažnyčios bokštai, pastatyti frontonai ir prieangis. Vienuolyne buvo atidaryta Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija, beturčių ligoninė (špitolė), biblioteka, prieglaudos namai, kuriuose gyveno beturčiai senjorai ir pamestinukai vaikai, spaustuvė, parapinė mokykla ir auklėjamasis institutas kurčnebyliams.

Sumaišties laikotarpis (1844-1941m.)
1844 metais caro įsakymu bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos buvo atiduotos miesto valdžiai, bažnyčios inventorius – vyskupijos žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Vienuolyno patalpose veikė kareivinės, kalėjimas ir karo ligoninė. Šiuo laikotarpiu vienuolynas ir jo pastatai dažnai keitė paskirtį – nuo kalėjimo ir kareivinių iki psichiatrijos ligoninės, amatų mokyklos ir gimnazijos. Dalyje patalpų apsigyveno miestiečiai. 1919 metais buvo bandyta gaivinti vienuolyną – vėl pakviesti misionieriai, kuriems buvo gražinta dalis valdos, bet nesėkmingai. Iki 1940 metų patalpose veikė gimnazija.

Ligoninės ir saugyklos laikotarpis
1941 metais Misionierių bažnyčia su vienuolynu buvo uždaryti, o jų turtas - nacionalizuotas. Netrukus bažnyčioje buvo įrengta Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugykla, o likusios patalpos - atiteko Vilniaus miesto II-ąjai ligoninei. 1960 metais vienuolyno teritorijoje, prie Subačiaus gatvės, buvo pastatytas dviaukštis otorinolaringologinio ir oftalmologinio skyriaus pastatas. Čia buvo gydomi akių, ausų, nosies ir gerklės susirgimai.

Po nepriklausomybės Misionierių bažnyčia buvo perduota Vilniaus arkivyskupijos kurijai, tačiau, ja iki šiol laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus, dėl ko, patekti į bažnyčią dabar nėra galimybės. 2004 metais prasidėjo Misionierių ligoninės reformavimas ir iškeldinimas. Sekančiais metais ligoninės patalpas už 55 mln. litų nusipirko firmos „Corpmanagement“ vadovas Romanas Pipija, tačiau, pinigai už patalpas iki šiol nėra sumokėti.

Misionierių vienuolynas ir Sanguškų rūmai
Nepaisant to, kad vienuolynas daug metų stovi apleistas, jis - viena geriausiai išsilaikiusių ir gražiausių apleistų vietų Vilniaus mieste. To priežastis - rūmus ir vienuolyną prižiūrintis sargas, neleidžiantis į vidų pašalinių bei ant visų pirmo aukšto langų sudėtos grotos. Tiek rūmų, tiek vienuolyno patalpose nėra įrangos, tačiau, yra daugybė nuostabių skliautinių koridorių. O pasivaikščiojus per pagalbines patalpas bei rūsį galima rasti nemažai ligoninės atributikos.

https://pamirsta.lt/misionieriu-vienuolynas/

Vilniaus Fotografijos

20/01/2022

20/01/2022

20/01/2022

28/12/2021

13/12/2021

08/12/2021

08/12/2021

08/12/2021

Address

Website

Alerts

Contact The Business

Shortcuts

Share

Category