Urtės miškografija, Vilnius (2026)

14/06/2026

Planas sudėliotas - savo šunį Laumę pas senelius į dienos centrą, o aš į miškus, kur akys mato.

Įsėdam į mašiną, išsisukinėjam iš kiemo, kažkaip sunkiai vairas sukasi. Pradedam važiuoti, kažkoks keistas garsas. Prasilenkus su vienu senelyzu tas net atsisuka pažiūrėti, kas čia vyksta. Okei, nieko nebus.

Sustoju ir išlipu pasižiūrėti. Bl*t, priekinė padanga visiškai nuleista. Bandau pūsti. Pučiasi. Bet jei buvo išsileidusi vieną kartą, išsileis ir vėl. Ką daryti? Skambinti pirmajai pagalbai - tėčiui.

Jis pasiūlo nuvažiuoti į servisiuką netoli namų. Ten vyručiai dirba ir darbo dienomis, ir savaitgaliais. Diagnozė paprasta - padangoje vinis. Bet nieko tokio. Dvidešimt eurų ir padanga vėl kaip nauja.

Vėl grįžtam prie senojo plano - pas tėvus ir tada į miškus.

Palikus Laumę žaisti kieme su rinktiniais pagaliukais nusprendžiu per daug nuo Vilniaus nenutolti ir apsiriboju Nemenčine. Turiu ten vieną kemsynėlį, kurį jau esu aplankiusi ne kartą.

Pakeliui dar kelis kartus pasiklausau mašinos. Atrodo, kad kažką girdžiu. Gal net vairas truputį dreba? Nusiramink, Urte. Padangai viskas gerai.

Artėjant prie kemsynėlio atsiranda tvirtas įsitikinimas, kad šįkart TIKRAI rasiu grybų. Jau kokias tris išvykas iš eilės tenka fotografuoti augaliukus ir gėlytes. Gražu. Bet man jau reikia grybųųų.

Pasistatau mašiną, pradedu leistis šlaitu ir mane iškart pasitinka pirmieji šungrybukai. Mažulyčiai, trapūs ir gražiai apšviesti saulės. Patupinėju, pafotografuoju. Aplink pradeda zuiti didžiausias musių ir uodų tuntas, bet dėmesio nuo radinių neatitraukia. Persikreipusi per pusę lėtai žingsniuoju toliau. Randu labai jaukią aksominių grybukų šeimynėlę – du tėvai ir du vaikai.

Tada oras pradeda smarkiai ir greitai niauktis. Paukščiai nutyla, medžių viršūnėse įsismarkauja vėjas. Bėgti atgal link mašinos? Eiti toliau? Eiti toliau. Naudos iš to mažai. Radybų beveik nėra, tik keistas jausmas, kad kažkas iš už medžio stebi ir laukia, kol dar labiau apniuks.

Netrukus pradeda lyti. Dėl savęs nebijau, bet aparatūrą norisi apsaugoti. Okei, grįžtu prie mašinos. Bet negi važiuosiu namo su trimis radiniais?

Kol šiltai sėdžiu mašinoje, lietus po truputį aprimsta. Tarp debesų pasimato keli lopinėliai žydro dangaus. Dar pasitikrinu orų prognozę, kad lietaus debesys jau praėjo, ir su nauju entuziazmu nusprendžiu nuvažiuoti paieškoti kitų vietelių.

Lekiu šlapiu asfaltu, nuo kurio kyla garai. Per atidarytus langus įsisukęs vėjas taršo ir džiovina sušlapusius plaukus.

Įsuku į žvyrkelį link Skersabalių. Dardu per 'tarką', dairausi aplink ir nusprendžiu šįkart į žemėlapį nežiūrėti. Tiesiog važiuosiu ten, kur važiuojasi.

Po kiek laiko priešais suboluoja dvi žmogystos, kurios gana staigiai šoka į mišką. Priartėjus paaiškėja, kad tai du kamufliažine apranga, šalmais ir ilgais šautuvais apsiginklavę vyručiai. Dar keisčiau pasidaro po minutės, kai pamatau dar kokius dvidešimt tokių pačių. Panašu, kad pataikiau tiesiai į kažkokias pratybas. Vyručiai mane nužiūri, aš nužiūriu juos ir važiuoju toliau.

Pravažiuoju kaimelį, vėl pasuku į mišką ir suradusi platesnę vietą pasistatau mašiną. Toliau - šlapias miškas, šungrybukai, gėlytės ir saulė po lietaus. Neperšlampami batai pilnai pateisina savo vardą, o aš tiesiog mėgaujuosi tuo drėgnu mišku. Tiesa, kai netyčia užkliudžius šaką už megztinio apykaklės sukrenta sauja šaltų stambių lašų, garsiai nusikeikiu. Bet nei tai, nei koks penkiasdešimtas voratinklis ant veido nuotaikos nesugadina.

Nufotografavus dar kelis grybukus galiausiai pasuku atgal link mašinos.

Laumės iš dienos centro pasiimti važiuoju ne viena. Kartu parsivežu kelis voriukus ir porą vabaliukų, kuriuos netyčia susirinkau miške.

26/04/2026

Šeštadienis, 8 valanda ryto. Kuprinė pilna ne tik foto įrangos, bet ir užkandukų, ir aš jau lekiu Labanoro girios link. Nors saulė ir vis drąsiau žaliuojantys horizontai kelia šypseną, ją gan greitai nuvalo reikalų ministrai. Vienas prisisega taip arti šiknos, kad per galinį veidrodėlį galiu įžiūrėti rainelės spalvą. Bet tada per kelią prabėga daili lapė ir vėl priverčia šypsotis nuo ausies iki ausies.

Taip banguodama pagaliau įsuku į miško keliuką, kur lieku viena su mišku. Čiulbantys paukščiai galutinai nuplauna įtampą ir ramia širdimi nuvažiuoju iki savo numatytos vietelės pirmam sustojimui. Praeitais metais per čia mane į Sengirės fondo žygį vedė Google Maps - tąkart laikas spaudė, nesustojau, bet galvoje pasižymėjau, kad reikės čia sugrįžti.

Išlipus iš mašinos mane pasitinka saulė ir sausra. Po manimi samanos tiesiog traška. Nelabai geras ženklas. Bet gi nieko tokio, jei nerasiu nė vieno grybo, svarbu miške pabūti, ar ne? Klausiu savęs. Nors jaučiu, kad už vairo sėdi azartas, nusiteikęs laimėti.

Užsimetusi sunkią kuprinę patraukiu gilyn tarp žemų jaunų sausų pušaičių. Jaučiasi, kad pavasarėja, nes nuo veido tenka nutraukti ne vieną voratinklį. Su vienu voratinkliu ir vorą į draugiją pasiimu.

Paėjus giliau jaunas pušaites pakeičia senos pušys. Iš po vienos iššuoliuoja kiškis. Nulydžiu jį akimis ir vėl įninku dairytis po kojomis. Kol kas tik samanos, mėlynės ir kankorėžiai. Urte, ramiai. Geriau pažiūrėk, kokios samanos! Ir išties - prieinu savo mėgstamiausias samanas - kiminus. Jos auga pelkėtose vietose, vadinasi čia, drėgnesniu metu, būna gerai įmirkę.

Dar paėjus prieinu ir pelkę, į kurios vidų eiti nedrįstu, bet sekdama stirnų takais apeinu ją iš šono. Labai gražu, bet vis dar tuščia. Net šungrybuko nerandu, o važiavau pusantros valandos.

Taip praeina dar gera valanda, kol besiginčydama su savimi prisėdu pirmajai užkandai. Gerai, nėra grybų, tai nėra. Nusprendžiu tiesiog eiti per mišką ir bandyti išskaityti istorijas. O! Stirnų kakas. O čia didesnis - gal elnio? Čia senas, čia naujas. Čia žolė išguldyta - gal šernai vartėsi?

Ir tada pagaliau prieš mane išdygsta vienišas ir išvaizdus bobausis. Prigulus padarau detalią fotosesiją. Nuo šio momento atsiveria čakros ir randu ne tik vieną kitą grybą gan tuščiame miške, bet pradedu pastebėti ir kitus mikropasaulio grožius.

Laiboji šiurė, išstypusi ant kelmo ir užsimaukšlinusi raudoną kepurėlę. Paprastasis juodausis, tankiai grupelėmis suaugęs ant medžio gabalo. Miškinė skruzdėlė, besirausianti tarsi žvėries kailio likučiuose, užkibusiuose ant žolės stiebelio.

Neblogai. Jau ne tuščiomis.

Grįžtu prie mašinos ir nusprendžiu pavažiuoti į kitą vietą. Kur? Nežinau. Gal kas nors patrauks akį.

Iš lėto riedu sausais miško keliukais, dairausi aplink. Ir štai - mano ženklas sustoti. Nuo miško paklotės į orą pakyla riebus juodas paukštis raudonu viršugalviu. Tetervinas. Stojam čia.

Išlipus iškart čiumpu žiūronus ir bandau pagauti kryptį, kur nuskrido šitas rubuilis. Gaila, daugiau jo nebepamatau.

Užtat apsidairiusi apsidžiaugiu - vienoje keliuko pusėje miško paklotė kažkokia nematyta. Priaugę keistų augalų, dėl kurių viskas atrodo net rusva. Ir kvapas keistas, aitrokas. Aukštai kilnoju kojas ir gan giliai smingu. Visiškai sausa, bet jausmas toks, kad turėtų būti pelkė. Įtarimą patvirtina tie patys kiminai. Nesvarbu, kad aplink pilna tų rusvą spalvą suteikiančių augalų - pasirodo tai PELKINIS gailis.

Brendu vis giliau, kur pušaites pakeičia aukštos eglės, juodalksniai, virtuoliai. Prie vieno virtuolio, baloje, pamatau kažką šviesaus. Priėjus arčiau suprantu, jog tai kaukolė. Pailga, dar su krūminiais dantimis, pusiau paskendusi vandenyje. Aplink mėtosi ir kitų kaulų likučiai.

Koks radinys. Ir tuo pačiu - kas čia atsitiko?

Vilkai? VILKAI.

Nesvarbu, kad galėjo tiesiog nugaišti. Mano panika greitesnė už logiką. Širdis kulnuose. Staiga toje tankmėje ir tyloje man pasidaro baisiai nejauku. Greitai išsitraukiu telefoną ir rašau draugeliui ChatGPT. Taip, vilkų Lietuvoje yra. Super. Ačiū.

Draugelis ramina - neįdomi aš tiems vilkams, apeis didžiausiu lanku. Bet nei protas, nei kūnas tuo netiki. Greitu žingsniu skinuosi kelią į kokią atviresnę vietą. Išbrendu į kirtavietę ir ten atsikvepiu kiek lengviau. Prisėdu. Gerai, šiandienai jau gana.

Žirgliodama po kirtavietę prie pat žemės randu išaugusią ir pražydusią pienę. Priklaupus arčiau iš jos vidurių išropoja žiedadulkėmis aplipusi skruzdėlytė.

Na va, dabar jau visai ramu.

Susikraunu visą foto mantą į kuprinę, ant kaklo pasikabinu žiūronus ir eidama iki mašinos dar „sumedžioju“ keletą strazdų ir didįjį margąjį genį. Išvyka užskaityta.

12/04/2026

Urtės klasika - į Lidlą pusryčiams kibinų ir tada į miškus grybų.

Penktadienio rytas, Nemenčinės gyventojai krauna pilnus vežimus maisto - normalu, juk netrukus Velykos. Atsistoju su savo pora varganų maišelių, kur šiltai guli pora kibiniukų ir kelios kanelės. Užtruksiu, kol sulauksiu eilės prie savitarnos kasos, bet ką padarysi.

Mindžikuoju nekantraudama, o tuo metu į mane vis žvilgčioja darbuotojas. Gal man kas ant veido? Netikėtai mosteli jis man ateiti prie normalios kasos, kurią trumpam atidaro, sumuša mano kibiniukus ir paleidžia visą laimingą į kelionę. Išsišiepus įsėdu į mašiną ir mėgaujuosi dar skanesniu maistu dėl šio gražaus rytinio epizodėlio.

Mano galutinis tikslas - mišrus miškas, kuriame kažkada su Laume netyčia atsidūrėm bevažinėdamos po apylinkes. Ten tą kartą radau įvairiausių grybų, tad šįkart tikrai kokį bobausį užtiksiu. Mhm… galvok iš naujo.

Varau jau užmiesčio keliais, akys užkliūva tai už katinuko, atsisėdusio vidury laukų, į viršų ištempusio galinę letenėlę ir šyriai prausiančio pilvą. Pastebiu gandrų porelę lizde. Bet šitie jau ne pirmi šiais metais. Deja, bet pirmasis tai irgi Urtės klasika - vienas, skraidantis kažkur virš laukų. Nu okei, bent jau pranašauja keliones, tik gaila, kad vienišas. Užtat gal gegutei pavyks centus pabarškint, tai ta atneš pinigų?

Įsuku į žvyrkelį. Neseniai supiltas, gan stačiais kraštais. Nudulku iki savo parkavimosi vietos, kur pasitinka pirmasis iššūkis - nėra kaip prisiparkuoti. Ten miškovežiai gerai praarę žemę, tai net negalvoju rizikuoti užklimpti tam mėšlyne. O kelkraščiai per statūs. Ech, pavažiuosiu toliau, gal ten bus kokia vietelė. Deja… Apsisuku ir važiuoju atgal. Gal kokią vietelę praleidau arčiau pagrindinio kelio? Ne. Vėl apsisuku ir nusprendžiu, kad trečio karto nebebus, trūks plyš kur nors aš tą mašiną numesiu. Ir galiausiai numetu į tokį siaurą suplūktos žemės lopynėlį prie suguldytų medžių kamienų. Pagaliau. Na, bobausiai, kur jūs?

Pradedu palengva leistis šlaitu žemyn. Iškart pasitinka visur primėtyti gegučių batai. Šitie man jau nebeįdomūs fotografuoti, bet gal papūtus į orą išleis sporų debesėlį? Tupinėju prie kone kiekvienos plačiataurės, pučiu tiek, kad galva pradeda svaigti, ir nė viena manęs neapdovanoja debesėliu.

Toliau - pavieniai radiniai. Ant kelmo mažų grybukų šeimynėlė - varpelinės sausabudės. Greičiausiai. Vienas išdidžiai išaugęs grybukas su gelsvu kotu ir gražiais lakšteliais. Greičiausiai pušyninis tampriukas. Bet toks vienas, kad net graudu.

Žemiau jau kitoks pasaulis: nupjauti lazdynai, ant jų juodi nelygūs gumbeliai (lazdyniniai šiurpiai) ir visai fotogeniškos įvairiaspalvės kempės. Paprastai kempininių grybų nefotografuoju, bet šitos visai gražios. Stabteliu prie vienos prakirstos pušaitės, kuri tarsi ašaras išleidus mažus sakų lašelius.

Neblogai. Radinių krepšelis pildosi, bet toks jausmas, kad renku ne tai, ko atvažiavau.

Leidžiuosi dar žemiau, kur koja vietomis jau klimpsta. Kai kur telkšo vandens telkinukai. Į pačias balas aš gal ir nelipsiu, bet paklampoti visiškai nebijau. Kad jau visai tuščiom negrįžčiau, nufotografuoju ir austriškąją plačiataurę, kiminus, raustelėjusiais stiebeliais, blužnutę, galiausiai dar vieną grybuką, išsišokusį iš senų spyglių ir lapų.

Braidau po tas puspelkes, įsmeigus akis į žemę, nieko ypatingo nematau… ir tik pyst, čiut infarkto negaunu - čia pat iš po kojų geltonskruostis žalčiukas išsliuogia. Ranka ant širdies, tikrai bent vienas keiksmažodis iš burnos, bet vau kaip įdomu! Išsitraukiu telefoną ir bandysiu pasivyti.

Kol atsargiai dėlioju žingsnius ir esu visiškai sufokusavus žvilgsnį į vietą, kur mačiau nusliuogiant žalčiuką, pyst - dar vienas iš pašonės. Šitas jau rimtas, riebus. Gulėjo sau patogiai saulės atokaitoj, kol aš jam nesutrukdžiau. Bandau akimis sugaudyti, kur antras nusliuogė, bet galiausiai neberandu nei didesnio, nei mažesnio.

Po šito jau visi grybai išgaruoja iš galvos ir galvoju - geriau jau nebus.

Pasuku mašinos link, kur dar išsitraukus žiūronus bandau gaudyti paukščius, bet pagaunu tik didžiąją zylę, kuri ir taip pas mane kartais ant palangės atskrenda pusrytėlių pavalgyt.

Išlindus iš miško lengviau atsikvepiu, nes mašina dar vietoj, tik aš nei su bobausiais, nei skambiai centus pabarškinus gegutei…

02/04/2026

Pavasaris. Tas nuostabus laikas, kai prabunda gamta, miškai suskamba įvairiausiomis paukščių giesmėmis, kai viskas pamažu iš nykios pilkumos virsta į ryškią žalumą. Tiesa, prieš nusidažant viskam žaliai, pirmieji pavasario nešėjai būna kiek kitokių spalvų. Ir būtent šių pavasarinių grožių išsiruošiau ieškoti į pirmąją savo miškografijos kelionę 2026 metais.

Kovo 31 diena, vidurys dienos, lyja ir neplanuoja nustoti. Ai dzin, vis tiek varau.

Įsėdus į mašiną pakuriu Spotify ir, visa gerkle plėšdama mėgstamas dainas, palengva nuvairuoju iki Dūkštų miško, netoli Ąžuolų karalienės. Šis miškas visada nustebina įdomiais radiniais, tad galvoju sau: tikrai turėtų paserviruoti tų taip mano ieškomų gegutės batelių.

Įvažiavus į miško keliuką trumpam suabejoju, ar neužklimpsiu kur nors vidury miško, bet iš lėto minu akceleratorių ir važiuoju tolyn. Vis dar lyja, vis dar pilka, bet išjungiu muziką, plačiai atlapoju langus ir pakeliui klausausi, kaip aplink isterikuoja geniai, o strazdai giesmininkai vinguriuoja savo daineles.

Dar kelios minutės ir, pasistačius mašiną, patraukiu į pirmąją tankmę tarp susipynusių pušaičių. Pro jų šakas lietus retesnis, bet susikaupę lašai gerokai didesni. Karts nuo karto vienam nukritus už striukės apykaklės visas veidas persikreipia, kaklas išsilenkia. Bet einu toliau visa susikūprinusi ir plačiai atmerktomis akimis.

Pirmiausia pritupiu fotografuoti išvaizdžių kerpių, išaugusių iš kažkada seniai nuvirtusio medžio. Svarstau, ar čia nebus vienintelis radinys, kuris tikrai neatpirks sušlapusių drabužių, kuprinės ir įrangos. Ai dzin, vėl tas balselis, pavaikščiosiu dar.

Nė dešimčiai minučių nepraėjus aptinku gerokai patręšusį ir apsamanojusį kelmą, ant kurio įsitaisę bent šimtas mažų, tankiai suaugusių grybukų. Kelmučiai? Nežinau, bet nuotaika iškart šokteli aukštyn.

Toliau tankmėje randu įvairių kempininių grybų - tik tie labai nefotogeniški, niekad gražiai nenusifotografuoja. Ir kai jau rankos pradeda svirti žemyn, matyt čia gegutės per daug tvirtai batus prisiveržia ir nė vieno nepameta, išlendu į atviresnę vietelę, kur dominuoja lazdynai ir alksniai. Okei, va čia jau geriau.

Ir ką jūs galvojat... Randu! Batelių, batelyčių, batelutyčių ir vieną didžiulį batą - jau ne gegutė, o visa gegė pametė. Visi ryškūs, visi gražūs ir nuostabiai išsiskiriantys iš nykios miško paklotės.

Na o jei ne liaudiškai, šie grybai yra austriškosios plačiataurės. Pavasariniai grybai, panašūs į taureles su šviesia išore ir ryškiai raudonu vidumi. Koks grožis tarp tų pernykščių rudų ir pilkų lapų.

Fotografuoju išsijuosusi. Jau neberūpi nei peršlapę drabužiai, nei šlapi plaukai, limpantys prie veido. Juk radau, ko ieškojau.

Pakreipiu žvilgsnį į šoną ir akys dar labiau išsprogsta. Visai šalia pamatau dar vieną taurelę: žymiai siauresniu viršumi ir visai neišvaizdžios rudos spalvos. Tokių grybų gyvenime nesu mačiusi, bet nė kiek nesistebiu - jie vos centimetro ar dviejų aukščio. Jei nepritūpsi prie pat miško paklotės, nepastebėsi.

Manau, kad čia pavasarinė plukiataurė.

Ir jei šiandien taurelių būtų negana, visai atsitiktinai randu dar kelias.

Sustoju užsiveržti bato ir akis užkliūva už mažytės, vos dešimties centimetrų šakelės ant žemės. Žinoma, sudomina ne pati šakelė, o milimetro dydžio balti taškeliai. Tik padarius pirmuosius kadrus paaiškėja, kad čia visai ne balti taškeliai, o pūkuotos taurelės su oranžiniu vidumi.

Google sako, kad tai Lachnum genties grybai.

Tokie mažulyčiai, kad plika akimi juos sunkiai pastebėsi, o ką jau kalbėti apie tokią įspūdingą struktūrą ir spalvas.

Netoliese randu dar kelis mažus grybukus, kurių vasarą ar rudenį tikrai nestočiau fotografuoti, bet šį ankstyvą pavasarį jie man kaip aukso grynuoliai.

Rankos pradeda drebėti. Pažiūriu, kad jau pabalusios. Pajuntu, kad nugara nuo nuolatinio lankstymosi jau sako gana, tad nusprendžiu, kad pirmasis miškografijos žygis baigtas.

Koja už kojos pėdinu takeliu link mašinos. Dar kelis kartus sustoju pasiklausyti strazdų giesmininkų, užvertusi galvą stebiu medžių viršūnes, leidžiu lietaus lašams kristi ant veido. Nežinau, ar anksčiau kas būtų mane išvijęs į mišką lyjant, bet dabar tiesiog svaigstu nuo drėgmės kvapo, ramybės ir monotoniško lietaus kapsėjimo.

Ir lyg vainikuodamas šį pirmąjį pavasarinį miškografijos žygį miškas man pasiūlo paskutinę dovaną - paprastojo žalčialunkio žiedus. Žinoma, sustoju pasigrožėti, pafotografuoti, bet galiausiai vidinis balsas mane, kaip mažą vaiką, atitraukia.

Gerai, jau gerai, einu.

Address

Vilnius

Website

https://www.urtestatkute.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Urtės miškografija posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Business

Send a message to Urtės miškografija:

Name:

Email:

Message:

Urtės miškografija