Urtės miškografija, Vilnius (2026)

26/04/2026

Šeštadienis, 8 valanda ryto. Kuprinė pilna ne tik foto įrangos, bet ir užkandukų, ir aš jau lekiu Labanoro girios link. Nors saulė ir vis drąsiau žaliuojantys horizontai kelia šypseną, ją gan greitai nuvalo reikalų ministrai. Vienas prisisega taip arti šiknos, kad per galinį veidrodėlį galiu įžiūrėti rainelės spalvą. Bet tada per kelią prabėga daili lapė ir vėl priverčia šypsotis nuo ausies iki ausies.

Taip banguodama pagaliau įsuku į miško keliuką, kur lieku viena su mišku. Čiulbantys paukščiai galutinai nuplauna įtampą ir ramia širdimi nuvažiuoju iki savo numatytos vietelės pirmam sustojimui. Praeitais metais per čia mane į Sengirės fondo žygį vedė Google Maps - tąkart laikas spaudė, nesustojau, bet galvoje pasižymėjau, kad reikės čia sugrįžti.

Išlipus iš mašinos mane pasitinka saulė ir sausra. Po manimi samanos tiesiog traška. Nelabai geras ženklas. Bet gi nieko tokio, jei nerasiu nė vieno grybo, svarbu miške pabūti, ar ne? Klausiu savęs. Nors jaučiu, kad už vairo sėdi azartas, nusiteikęs laimėti.

Užsimetusi sunkią kuprinę patraukiu gilyn tarp žemų jaunų sausų pušaičių. Jaučiasi, kad pavasarėja, nes nuo veido tenka nutraukti ne vieną voratinklį. Su vienu voratinkliu ir vorą į draugiją pasiimu.

Paėjus giliau jaunas pušaites pakeičia senos pušys. Iš po vienos iššuoliuoja kiškis. Nulydžiu jį akimis ir vėl įninku dairytis po kojomis. Kol kas tik samanos, mėlynės ir kankorėžiai. Urte, ramiai. Geriau pažiūrėk, kokios samanos! Ir išties - prieinu savo mėgstamiausias samanas - kiminus. Jos auga pelkėtose vietose, vadinasi čia, drėgnesniu metu, būna gerai įmirkę.

Dar paėjus prieinu ir pelkę, į kurios vidų eiti nedrįstu, bet sekdama stirnų takais apeinu ją iš šono. Labai gražu, bet vis dar tuščia. Net šungrybuko nerandu, o važiavau pusantros valandos.

Taip praeina dar gera valanda, kol besiginčydama su savimi prisėdu pirmajai užkandai. Gerai, nėra grybų, tai nėra. Nusprendžiu tiesiog eiti per mišką ir bandyti išskaityti istorijas. O! Stirnų kakas. O čia didesnis - gal elnio? Čia senas, čia naujas. Čia žolė išguldyta - gal šernai vartėsi?

Ir tada pagaliau prieš mane išdygsta vienišas ir išvaizdus bobausis. Prigulus padarau detalią fotosesiją. Nuo šio momento atsiveria čakros ir randu ne tik vieną kitą grybą gan tuščiame miške, bet pradedu pastebėti ir kitus mikropasaulio grožius.

Laiboji šiurė, išstypusi ant kelmo ir užsimaukšlinusi raudoną kepurėlę. Paprastasis juodausis, tankiai grupelėmis suaugęs ant medžio gabalo. Miškinė skruzdėlė, besirausianti tarsi žvėries kailio likučiuose, užkibusiuose ant žolės stiebelio.

Neblogai. Jau ne tuščiomis.

Grįžtu prie mašinos ir nusprendžiu pavažiuoti į kitą vietą. Kur? Nežinau. Gal kas nors patrauks akį.

Iš lėto riedu sausais miško keliukais, dairausi aplink. Ir štai - mano ženklas sustoti. Nuo miško paklotės į orą pakyla riebus juodas paukštis raudonu viršugalviu. Tetervinas. Stojam čia.

Išlipus iškart čiumpu žiūronus ir bandau pagauti kryptį, kur nuskrido šitas rubuilis. Gaila, daugiau jo nebepamatau.

Užtat apsidairiusi apsidžiaugiu - vienoje keliuko pusėje miško paklotė kažkokia nematyta. Priaugę keistų augalų, dėl kurių viskas atrodo net rusva. Ir kvapas keistas, aitrokas. Aukštai kilnoju kojas ir gan giliai smingu. Visiškai sausa, bet jausmas toks, kad turėtų būti pelkė. Įtarimą patvirtina tie patys kiminai. Nesvarbu, kad aplink pilna tų rusvą spalvą suteikiančių augalų - pasirodo tai PELKINIS gailis.

Brendu vis giliau, kur pušaites pakeičia aukštos eglės, juodalksniai, virtuoliai. Prie vieno virtuolio, baloje, pamatau kažką šviesaus. Priėjus arčiau suprantu, jog tai kaukolė. Pailga, dar su krūminiais dantimis, pusiau paskendusi vandenyje. Aplink mėtosi ir kitų kaulų likučiai.

Koks radinys. Ir tuo pačiu - kas čia atsitiko?

Vilkai? VILKAI.

Nesvarbu, kad galėjo tiesiog nugaišti. Mano panika greitesnė už logiką. Širdis kulnuose. Staiga toje tankmėje ir tyloje man pasidaro baisiai nejauku. Greitai išsitraukiu telefoną ir rašau draugeliui ChatGPT. Taip, vilkų Lietuvoje yra. Super. Ačiū.

Draugelis ramina - neįdomi aš tiems vilkams, apeis didžiausiu lanku. Bet nei protas, nei kūnas tuo netiki. Greitu žingsniu skinuosi kelią į kokią atviresnę vietą. Išbrendu į kirtavietę ir ten atsikvepiu kiek lengviau. Prisėdu. Gerai, šiandienai jau gana.

Žirgliodama po kirtavietę prie pat žemės randu išaugusią ir pražydusią pienę. Priklaupus arčiau iš jos vidurių išropoja žiedadulkėmis aplipusi skruzdėlytė.

Na va, dabar jau visai ramu.

Susikraunu visą foto mantą į kuprinę, ant kaklo pasikabinu žiūronus ir eidama iki mašinos dar „sumedžioju“ keletą strazdų ir didįjį margąjį genį. Išvyka užskaityta.

12/04/2026

Urtės klasika - į Lidlą pusryčiams kibinų ir tada į miškus grybų.

Penktadienio rytas, Nemenčinės gyventojai krauna pilnus vežimus maisto - normalu, juk netrukus Velykos. Atsistoju su savo pora varganų maišelių, kur šiltai guli pora kibiniukų ir kelios kanelės. Užtruksiu, kol sulauksiu eilės prie savitarnos kasos, bet ką padarysi.

Mindžikuoju nekantraudama, o tuo metu į mane vis žvilgčioja darbuotojas. Gal man kas ant veido? Netikėtai mosteli jis man ateiti prie normalios kasos, kurią trumpam atidaro, sumuša mano kibiniukus ir paleidžia visą laimingą į kelionę. Išsišiepus įsėdu į mašiną ir mėgaujuosi dar skanesniu maistu dėl šio gražaus rytinio epizodėlio.

Mano galutinis tikslas - mišrus miškas, kuriame kažkada su Laume netyčia atsidūrėm bevažinėdamos po apylinkes. Ten tą kartą radau įvairiausių grybų, tad šįkart tikrai kokį bobausį užtiksiu. Mhm… galvok iš naujo.

Varau jau užmiesčio keliais, akys užkliūva tai už katinuko, atsisėdusio vidury laukų, į viršų ištempusio galinę letenėlę ir šyriai prausiančio pilvą. Pastebiu gandrų porelę lizde. Bet šitie jau ne pirmi šiais metais. Deja, bet pirmasis tai irgi Urtės klasika - vienas, skraidantis kažkur virš laukų. Nu okei, bent jau pranašauja keliones, tik gaila, kad vienišas. Užtat gal gegutei pavyks centus pabarškint, tai ta atneš pinigų?

Įsuku į žvyrkelį. Neseniai supiltas, gan stačiais kraštais. Nudulku iki savo parkavimosi vietos, kur pasitinka pirmasis iššūkis - nėra kaip prisiparkuoti. Ten miškovežiai gerai praarę žemę, tai net negalvoju rizikuoti užklimpti tam mėšlyne. O kelkraščiai per statūs. Ech, pavažiuosiu toliau, gal ten bus kokia vietelė. Deja… Apsisuku ir važiuoju atgal. Gal kokią vietelę praleidau arčiau pagrindinio kelio? Ne. Vėl apsisuku ir nusprendžiu, kad trečio karto nebebus, trūks plyš kur nors aš tą mašiną numesiu. Ir galiausiai numetu į tokį siaurą suplūktos žemės lopynėlį prie suguldytų medžių kamienų. Pagaliau. Na, bobausiai, kur jūs?

Pradedu palengva leistis šlaitu žemyn. Iškart pasitinka visur primėtyti gegučių batai. Šitie man jau nebeįdomūs fotografuoti, bet gal papūtus į orą išleis sporų debesėlį? Tupinėju prie kone kiekvienos plačiataurės, pučiu tiek, kad galva pradeda svaigti, ir nė viena manęs neapdovanoja debesėliu.

Toliau - pavieniai radiniai. Ant kelmo mažų grybukų šeimynėlė - varpelinės sausabudės. Greičiausiai. Vienas išdidžiai išaugęs grybukas su gelsvu kotu ir gražiais lakšteliais. Greičiausiai pušyninis tampriukas. Bet toks vienas, kad net graudu.

Žemiau jau kitoks pasaulis: nupjauti lazdynai, ant jų juodi nelygūs gumbeliai (lazdyniniai šiurpiai) ir visai fotogeniškos įvairiaspalvės kempės. Paprastai kempininių grybų nefotografuoju, bet šitos visai gražios. Stabteliu prie vienos prakirstos pušaitės, kuri tarsi ašaras išleidus mažus sakų lašelius.

Neblogai. Radinių krepšelis pildosi, bet toks jausmas, kad renku ne tai, ko atvažiavau.

Leidžiuosi dar žemiau, kur koja vietomis jau klimpsta. Kai kur telkšo vandens telkinukai. Į pačias balas aš gal ir nelipsiu, bet paklampoti visiškai nebijau. Kad jau visai tuščiom negrįžčiau, nufotografuoju ir austriškąją plačiataurę, kiminus, raustelėjusiais stiebeliais, blužnutę, galiausiai dar vieną grybuką, išsišokusį iš senų spyglių ir lapų.

Braidau po tas puspelkes, įsmeigus akis į žemę, nieko ypatingo nematau… ir tik pyst, čiut infarkto negaunu - čia pat iš po kojų geltonskruostis žalčiukas išsliuogia. Ranka ant širdies, tikrai bent vienas keiksmažodis iš burnos, bet vau kaip įdomu! Išsitraukiu telefoną ir bandysiu pasivyti.

Kol atsargiai dėlioju žingsnius ir esu visiškai sufokusavus žvilgsnį į vietą, kur mačiau nusliuogiant žalčiuką, pyst - dar vienas iš pašonės. Šitas jau rimtas, riebus. Gulėjo sau patogiai saulės atokaitoj, kol aš jam nesutrukdžiau. Bandau akimis sugaudyti, kur antras nusliuogė, bet galiausiai neberandu nei didesnio, nei mažesnio.

Po šito jau visi grybai išgaruoja iš galvos ir galvoju - geriau jau nebus.

Pasuku mašinos link, kur dar išsitraukus žiūronus bandau gaudyti paukščius, bet pagaunu tik didžiąją zylę, kuri ir taip pas mane kartais ant palangės atskrenda pusrytėlių pavalgyt.

Išlindus iš miško lengviau atsikvepiu, nes mašina dar vietoj, tik aš nei su bobausiais, nei skambiai centus pabarškinus gegutei…

02/04/2026

Pavasaris. Tas nuostabus laikas, kai prabunda gamta, miškai suskamba įvairiausiomis paukščių giesmėmis, kai viskas pamažu iš nykios pilkumos virsta į ryškią žalumą. Tiesa, prieš nusidažant viskam žaliai, pirmieji pavasario nešėjai būna kiek kitokių spalvų. Ir būtent šių pavasarinių grožių išsiruošiau ieškoti į pirmąją savo miškografijos kelionę 2026 metais.

Kovo 31 diena, vidurys dienos, lyja ir neplanuoja nustoti. Ai dzin, vis tiek varau.

Įsėdus į mašiną pakuriu Spotify ir, visa gerkle plėšdama mėgstamas dainas, palengva nuvairuoju iki Dūkštų miško, netoli Ąžuolų karalienės. Šis miškas visada nustebina įdomiais radiniais, tad galvoju sau: tikrai turėtų paserviruoti tų taip mano ieškomų gegutės batelių.

Įvažiavus į miško keliuką trumpam suabejoju, ar neužklimpsiu kur nors vidury miško, bet iš lėto minu akceleratorių ir važiuoju tolyn. Vis dar lyja, vis dar pilka, bet išjungiu muziką, plačiai atlapoju langus ir pakeliui klausausi, kaip aplink isterikuoja geniai, o strazdai giesmininkai vinguriuoja savo daineles.

Dar kelios minutės ir, pasistačius mašiną, patraukiu į pirmąją tankmę tarp susipynusių pušaičių. Pro jų šakas lietus retesnis, bet susikaupę lašai gerokai didesni. Karts nuo karto vienam nukritus už striukės apykaklės visas veidas persikreipia, kaklas išsilenkia. Bet einu toliau visa susikūprinusi ir plačiai atmerktomis akimis.

Pirmiausia pritupiu fotografuoti išvaizdžių kerpių, išaugusių iš kažkada seniai nuvirtusio medžio. Svarstau, ar čia nebus vienintelis radinys, kuris tikrai neatpirks sušlapusių drabužių, kuprinės ir įrangos. Ai dzin, vėl tas balselis, pavaikščiosiu dar.

Nė dešimčiai minučių nepraėjus aptinku gerokai patręšusį ir apsamanojusį kelmą, ant kurio įsitaisę bent šimtas mažų, tankiai suaugusių grybukų. Kelmučiai? Nežinau, bet nuotaika iškart šokteli aukštyn.

Toliau tankmėje randu įvairių kempininių grybų - tik tie labai nefotogeniški, niekad gražiai nenusifotografuoja. Ir kai jau rankos pradeda svirti žemyn, matyt čia gegutės per daug tvirtai batus prisiveržia ir nė vieno nepameta, išlendu į atviresnę vietelę, kur dominuoja lazdynai ir alksniai. Okei, va čia jau geriau.

Ir ką jūs galvojat... Randu! Batelių, batelyčių, batelutyčių ir vieną didžiulį batą - jau ne gegutė, o visa gegė pametė. Visi ryškūs, visi gražūs ir nuostabiai išsiskiriantys iš nykios miško paklotės.

Na o jei ne liaudiškai, šie grybai yra austriškosios plačiataurės. Pavasariniai grybai, panašūs į taureles su šviesia išore ir ryškiai raudonu vidumi. Koks grožis tarp tų pernykščių rudų ir pilkų lapų.

Fotografuoju išsijuosusi. Jau neberūpi nei peršlapę drabužiai, nei šlapi plaukai, limpantys prie veido. Juk radau, ko ieškojau.

Pakreipiu žvilgsnį į šoną ir akys dar labiau išsprogsta. Visai šalia pamatau dar vieną taurelę: žymiai siauresniu viršumi ir visai neišvaizdžios rudos spalvos. Tokių grybų gyvenime nesu mačiusi, bet nė kiek nesistebiu - jie vos centimetro ar dviejų aukščio. Jei nepritūpsi prie pat miško paklotės, nepastebėsi.

Manau, kad čia pavasarinė plukiataurė.

Ir jei šiandien taurelių būtų negana, visai atsitiktinai randu dar kelias.

Sustoju užsiveržti bato ir akis užkliūva už mažytės, vos dešimties centimetrų šakelės ant žemės. Žinoma, sudomina ne pati šakelė, o milimetro dydžio balti taškeliai. Tik padarius pirmuosius kadrus paaiškėja, kad čia visai ne balti taškeliai, o pūkuotos taurelės su oranžiniu vidumi.

Google sako, kad tai Lachnum genties grybai.

Tokie mažulyčiai, kad plika akimi juos sunkiai pastebėsi, o ką jau kalbėti apie tokią įspūdingą struktūrą ir spalvas.

Netoliese randu dar kelis mažus grybukus, kurių vasarą ar rudenį tikrai nestočiau fotografuoti, bet šį ankstyvą pavasarį jie man kaip aukso grynuoliai.

Rankos pradeda drebėti. Pažiūriu, kad jau pabalusios. Pajuntu, kad nugara nuo nuolatinio lankstymosi jau sako gana, tad nusprendžiu, kad pirmasis miškografijos žygis baigtas.

Koja už kojos pėdinu takeliu link mašinos. Dar kelis kartus sustoju pasiklausyti strazdų giesmininkų, užvertusi galvą stebiu medžių viršūnes, leidžiu lietaus lašams kristi ant veido. Nežinau, ar anksčiau kas būtų mane išvijęs į mišką lyjant, bet dabar tiesiog svaigstu nuo drėgmės kvapo, ramybės ir monotoniško lietaus kapsėjimo.

Ir lyg vainikuodamas šį pirmąjį pavasarinį miškografijos žygį miškas man pasiūlo paskutinę dovaną - paprastojo žalčialunkio žiedus. Žinoma, sustoju pasigrožėti, pafotografuoti, bet galiausiai vidinis balsas mane, kaip mažą vaiką, atitraukia.

Gerai, jau gerai, einu.

11/11/2025

Grybų sezonui einant į pabaigą, pradėjau knaisiotis savo galerijose ir radau visą būrį grybukų, kurie taip ir nebuvo išleisti į eterį.
Gal pasirodė per paprasti, gal ne tokie išvaizdūs kaip kiti fotosesijose dalyvavę, o gal tiesiog pagalvojau – ai, tokius jau rodžiau.

Bet surinkus šiuos vienišius į krūvą – gavosi visai žavi miško nuotraukų puokštė.

Ir šiaip, žiūrint į juos, vis dar stebina spalvų, formų ir gyvenamųjų vietų įvairovė. Vieni jaukiai įsitaisę samanose, kitiems namais tapo kelmas, o dar kiti išdygo tiesiai iš po lapų ir spyglių paklodės.

Nors šį sezoną miške prabuvau nemažai, dabar vis tiek atrodo, kad reikėjo važiuoti dažniau – ne tik grybukų ar kitų miško mikropasaulio gyventojų ieškoti, bet tiesiog kvėpuoti gamtos ramybe ir tyla.

O dabar vis labiau šąlant orams ir niekaip nesibaigiant lietui, sofa ir pledukas traukia labiau nei miško tankmė. Tik kad drybsant ant sofos kerpės pradeda augti.

Teks kažkaip jas nusipurtyti, šilčiau apsirengti ir dar kartą iškeliauti paieškoti paskutinių miško gyvybės nešėjų. 🍄

25/10/2025

Kaip tyčia šiandien, kai į mišką važiuoju ne šiaip viena, o su Sengirė / The Ancient Woods komanda, pakeliui man STOP ženklą parodo policininkas – liepia sustoti vidury žiedo. Kažkoks dviratininkų renginys, matai. Stoviu minutę, dvi, dešimt... nu kada gi pasibaigs tas jų srautas? Pagaliau – ženklas važiuoti! Spaudžiu gazą, nes GPS rodo, kad galutinį tašką pasieksiu plus minus sutartą valandą. Jau nervinuosi – nekenčiu vėluoti.

Išsuku iš pagrindinio kelio ir pradedu vingiuoti vis siaurėjančiu žvyrkeliu. Vis gilyn, gilyn, gilyn... kol galiausiai pasiekiu sutartą susitikimo vietą, kur jau lūkuriuoja grupelė žmonių. Išlipus iš mašinos mane pasitinka ne tik sengiriečių šypsenos, bet ir mano seni bičiuliai – uodai. Ech, nieko nepadarysi – chemikalai į trasą!

Sulaukiame paskutinių žygio dalyvių ir, besišnekučiuodami, leidžiamės link Sengirės fondo globojamo miško Trakų istoriniame nacionaliniame parke. Tai kalvotas, gyvas miškas – pilnas griovų, šlaitų, samanų ir vandens gyslų, kurios maitina šimtus rūšių. Prieš žengdami į saugomą mišką, nusipurtome blogą energiją ir, apėję kelią užtvėrusį nuvirtusį medį, pagaliau pasiekiame žygio pradžią.

Pirmasis radinys įdomus vien dėl savo pavadinimo – išsėtiniai mėšlagrybiai – mažiukai grybukai, gausiai suaugę ant seno kelmo. Patraukiame šlaitu aukštyn. Prasibrovę pro šabakštynus, sustojame prie nuvirtusio medžio, ant kurio mūsų vedlė, botanikė Vilma, rodo ypatingas samanas – riestalapę raguotę, padedančią identifikuoti vertingas vakarų taigos buveines.

Toliau kiek išsiskirstome: vieni į krepšius krauna voveraites, kiti tiesiog vaikštinėja, o aš – kaip visada – einu lėtai, akimis šukuodama žemę. Ir štai! Po kojomis pasitaiko lobis – retas grybas žvaigždinas. Šiek tiek senstelėjęs, nebe toks įspūdingas, bet vis tiek keistai gražus – su storu, karpytu sijonu, siekiančiu žemę, ir tamsia apvalia galva jo viduryje.

Dar toliau randame mažulytę oranžinę šalmabudę, išaugusią ant kelmo tarp samanų. Sako, šis grybas sunkiai fotografuojamas. Na, tai kaip čia nepriimsi iššūkio? Klaupiuosi šalia ir imu pyškinti išsijuosus. O kol aš fotkinu šalmabudę, mane fotkina, kaip fotkinu. Tikrai įdomus vaizdas – didžiulis objektyvas su makro žiedais, dienos šviesos lempa iš šono, o aš visa susikūprinus, įnirtingai susitelkusi į mažą oranžinį grybuką.

Pakeliui prie ežeriuko, kur ketiname sustoti pailsėti, randame dar kelis įdomius grybus. Vienas iš labiausiai patikusių – koralinis grybas, pirštuotasis karpininkas. Galiausiai susėdame ant šlaito. Kiek patylime, pamedituojame, po to pasikalbame. Kas išsitraukia arbatos, kas užkandžių, o aš, kaip visada, negaliu nustygti – vaikštinėju aplink, tūpinėju su fotoaparatu.

Netikėtai iš atokvėpio vietos mane pašaukia vardu. Sako, rado man labai įdomų objektą nufotografuoti. Greitai parlekiu – ir iš tiesų, nemeluoja. Ant kelmuko guli susirangęs plaukuotas raguotas vikšras. Tikras miško modelis.

Tęsiame žygį toliau – šlaitu aukštyn, žemyn, per bruzgynus, kol pasiekiame pelkę. Ten pasidarome bendrą nuotrauką. Paskui – per upelį į mažiau tankią miško dalį, kur mane pasitinka tikra spalvų fiesta: rausvi gleivūnai, citrininė geltontaurė, įstabios mėlynai žalios spalvos jorinis žaliagrybis ir rudi drebučiai – mėsingoji aukšliataurė. Tiek daug įdomių ir skirtingų rūšių.

Galiausiai, po kelių valandų, baigiame žygį ir išsiskirstome.

Džiaugiuosi galimybe prisidėti prie Sengirė / The Ancient Woods veiklos – žmonių, kurie leidžia miškui būti mišku. Jie saugo vertingus senus miškus ir leidžia jiems augti be žmogaus įsikišimo. Užsuk į jų puslapį https://sengiresfondas.lt/ - gal rasi būdų, kaip ir tu gali prisidėti prie miško laisvės. 🌿

25/08/2025

– Nu ir mišką išsirinkau... – sakau sau, jau kokį penktą kartą braukdama nuo veido voratinklį ir bandydama nusirankioti visokiausius šapus nuo megztinio. (Užbėgu įvykiams už akių – megztinis jau savaitę kabo ant kėdės ir vis dar visas aplipęs šapais 😀).

Nežinojau, ką čia rasiu, nes nei anksčiau buvau šiame miške, nei smarkiai planavau kelionę. Tiesiog įsisodinau Laumę į mašiną ir nurūkau už Nemenčinės – kur koks mažas keliukas į mišką patrauks akį. Ilgai važiavom keliu, apsuptu vien pievų ir dirbamų laukų. Mintyse jau buvau pradėjusi save keikti, kad reikėjo rimčiau pasiruošti ir iš anksto nusimatyti lokaciją, bet greit nutildžiau tą vidinį kritiką. Negi neprivažiuosiu nė vieno miškelio? Atsipalaidavau – ir štai privažiavau.

– Toliau šabakštynu ar gal geriau stačia kalva žemyn? – mąstau. Laumė nelaukia atsakymo ir jau lekia pilnu tempu apačion. Man belieka tik pamojuoti pavymui.

– Okei, skersai per kalvą, tada per brūzgynus tolyn.

Klibinkščiuoju kreivai žemyn, kol mane pasitinka pirmasis radinys – margoji musmirytė, virtusi švedišku stalu. Ar tas mažulytis vabaliukas, sėdintis ant jos krašto, galėjo tiek sukirsti? Abejoju. Greičiausiai čia atviras bufetas visiems.

Vėliau randu baltų grybukų gyvenvietę. Nufotografuoju tik vieną – fotogeniškiausią, su įgaubtu kotu ir grakščia kepurėle. Kad ir kiek bandžiau išgooglinti, kas čia per rūšis, nepavyko.

Netoliese pūpso nemažai patrešusių kelmų, o ant vieno iš jų – taip ilgai ieškotas, turbūt įdomiausias dienos radinys: žvynuotoji skujagalvė. Geltonas žvynuotas grybukas, išaugęs iš kelmo. Čia jie auga jaukiai dviese, nors paprastai jų šeimos būna kur kas gausesnės.

Visa laiminga pamirštu apie kalvos vargus, uodų debesis ir vis labiau permirkstančius kelius. Į realybę mane sugrąžina Laumė, pribėgusi prie manęs ir kelmo. Sustingsta, atstato kukšterą ir įsmeigia žvilgsnį į tankmę. Kad uodžia, kad uodžia... Jau darosi kraupoka, kol tie nekviesti draugeliai nepradeda tarpusavy šūkauti. Aaaa – kėkštai! Šlama, barasi visai čia pat. Pagal temperamentą – tikra itališka porelė.

Einame toliau. Nusileidžiam kalva ir pereinam aukštas žoles. Mintyse jau darau statymus, kiek erkių teks nusirankioti nuo savęs ir Laumės. Kol kas nė vienos. Bet vos įsižiūriu – štai tarp spyglių ir samanų kupstų pūpso paprastoji poniabudė, arba žemės taukai. Kol kas dar tik baltas, keistos tekstūros kiaušinis, pusiau išsiveržęs iš žemės. Vėliau „prasprogs“ ir virs grybuku. Kokių kitų sąsajų šitas grybas turi aš neminėsiu, užteks lotyniško pavadinimo - Phallus impudicus.

Šalia jų – karpotųjų pumpotaukšlių kompanija. Balti, dygliuoti ir taip pat labai fotogeniški. O tarp jų nutiestas voratinklio siūlas su kabančiu šapeliu – atrodo kaip skalbinių virvė, ant kurios miško fėja pasikabino džiūti suknelę.

Ir kaip gi kelionė į mišką be baravykų? Šis, kurį įamžinu, jau senas, paliegęs, apkramtytas, bet vis dar didingas. Primena išminčių. O va netoliese augančių raudongalvių baltikenių trijulė primena atsipalaidavusius pacanus, kuriems jūra iki kelių.

– Na ką, varom namo? – klausiu Laumės, eidama link dilgėlių džiunglių, aukštesnių už mane. Oj aršios išaugo. Net Laumė nusprendžia man duoti kelią, kad praskinčiau taką. Jau beveik atsikvepiu, kai dilgėles pakeičia žolių kupstai. Tik džiaugsmas trunka neilgai – įbridom į pelkę. Apsisukti ir grįžti tuo pačiu keliu? Gal ir būtų protinga, bet nei aš, nei Laumė nesam protingos 😁 Klimpstam, virstam, bet prabrendam ir galiausiai pasiekiam mašiną.

15/08/2025

Braunuosi pro tankiai suaugusias žemas pušaites. Greičiausiai jos kadaise buvo atsodintos – auga gražiomis eilėmis, kurių tarpais ir bandau prasiskinti kelią.

Šioje miško paklotėje saulės šviesa, rodos, neprasiskverbia niekada. Tamsu, drėgna, tylu – lyg čia nebūtų jokios gyvybės. Bet aš žinau: šiame miške grybų yra. Ir ne vienas.

Prieš metus čia, į Dūkštų mišką, netoli Ąžuolų karalienės, mane buvo atsivežusi draugė. Tą draugę kai kurie vadina raganaite, ir ne veltui, nes ji tikra grybų ekspertė. Vaikščiojom tada po tas pačias susipynusias pušaites ieškodamos baravykų. Užtikdavom ir kitų grybų, o aš, kaip mažas vaikas, vis klausinėjau „O čia kas?“ Ji, kaip vaikščiojanti grybų enciklopedija, visada turėjo atsakymą.

Šiandien mano tikslas ne tik baravykai, nors, kaip tyčia, pirmasis mane ir pasitinka būtent jis. Toks mažiukas, bet jau karališkas. Su riebiu kotu ir dar neišsiskleidusia kepuraite. Pafotografuoju ir, patapšnojusi per kietą kepurėlę, palinkiu jam užaugti dideliam.

Kol pusiau gulėdama fotografuoju jauną baravyką, netoliese pastebiu dar įspūdingesnį radinį – musmirę. Ji jaunutė, apvali, su tarsi spygliuotu paviršiumi, o prie koto sėdi prisisiurbęs šliužas. Netradicinė porelė, bet kas aš tokia, kad teisčiau.

Po truputį palieku pušaičių raizgalynę ir išeinu į mišresnį, šviesesnį mišką. Ten pirmasis mane pasitinka apleistas, jau sukežęs „namelis“, kuriame kadaise tikrai turėjo gyventi koks miško elfas. Pakrypusia kepurėle ir kiauru kotu ši musmirė dar laikosi, bet jos dienos jau suskaičiuotos.

Užtat netoliese, ant kupsteliais suaugusių šalmabudžių, gyvenimas tiesiog virte verda. Kepurėlėmis zuja voriukai, koteliais vaikšto vabaliukai. Vieną voriuką pagaunu pačiame darbo įkarštyje – ką tik užmetusį pirmą siūlą ant kito grybo. Matyt, supykęs, kad įkišau fotoaparatą tiesiai į jo veidą, jis meta siūlą ant objektyvo ir pradeda ropštis link manęs. Taip ir matau, kaip užlipęs pagrūmotų maža kojele, keikdamas, jog sugadinau jo planus. Nupučiu jį žemyn ir einu toliau.

Tarp samanų aptinku baltus šakočius – mažuosius miško koralus. Ant patrešusio medžio oranžinius stiebus tiesia lipnusis tampriagrybis. O ant kelmo – mažyčiai geltoni lašeliai, greičiausiai Dacrymyces stillatus. Lietuviško pavadinimo, kiek žinau, jie neturi. Užtat aišku, kad puotauja ant kelmo ištaigingai.

Taip ir prabėga kelios valandos, kol tupinėju prie kiekvieno naujo radinio. Galiausiai iš miško mane ištraukia trumpa panika – maždaug toje pusėje, kur palikau mašiną, išgirstu durų dunkstelėjimą ir užkuriamą variklį. Racionalus protas išsijungia, paranoja įsijungia: „Vagia mašiną!“ Greitais žingsniais braunuosi per mišką, tik tam, kad ją rasčiau sveiką ir gyvą ten pat, kur ir palikau. Ech, Urte… kas vidury miško tau tą mašiną vogs? 🙃

10/08/2025

Miške niekada nesi visiškai viena – tereikia įsižiūrėti.

Ramiai klampoju per gilias samanas ir mėlynių kilimus. Aplink – pušys, kelios eglaitės ir pavieniai jauni ąžuolėliai, dar nespėję nė perpus pasivyti senbuvių. Žvalgausi nuo kupsto prie kupsto, kaip visada tikėdamasi surasti ką nors įdomaus.

Šįkart Laumės į žygį neimu – dar nuo vakar prastai jaučiasi. Prisirijo žolių tiek, kad akivaizdžiai sustojo skrandis. Be to, žygis tampa ramesnis, kai ji nezuja ratais aplink ir nezirzia kiekvienąkart mums sustojus (jai reikia tik pirmyn pirmyn pirmyn).

Aš viena – toli nuo civilizacijos, nė vienos mašinos šalikelėje, nė vieno žmogaus. Ir staiga — miško keliuku sparčiai žingsniuoja tamsiai apsirėdęs vyriškis su didžiuliu kibiru. Pereinu kelią ir pasuku gilyn į mišką, bet matau — staigus 90° posūkis tiesiai link manęs. Nu pi*diec, galvoju. Laimė, tik pasiklausia, kur pagrindinis kelias, ir nueina sau.

Oho, kiek išgąsčio sutikus žmogų miške… :D Nusipurtau ir einu toliau.

Kur ne kur pūpso umėdė, slepiasi voveraitė, ant samanų ropščiasi gleivūnas. Juos pafotografuoju, bet „vau“ jausmo nėra. Nusivylusi atsisėdu prie eglaičių sambūrio ir klausausi paukščių koncerto: čirškia zylės, pušų kamienais aukštyn žemyn varinėja, spėju, lipučiai, o tolėliau vis praskrenda isterikuojantis kėkštas.

Po pusvalandžio meditacijos patraukiu gilyn į mišką, nusprendusi tiesiog pasivaikščioti. Ir ką jūs galvojat – taip beslampinėdama randu gluodeną, jaukiai įsitaisiusį ant samanų. Šildosi, žiūri į mane mąsliomis akutėmis ir mirksi (vienas iš skirtumų tarp gluodenų ir gyvačių – jie turi vokus). Nors panašus į gyvatę, iš tikrųjų tai bekojis driežas, nekenksmingas ir netgi labai naudingas – minta sraigėmis, šliužais, vabzdžiais.

Toliau – pūkuotas vikšras, įsitaisęs ant mėlynės stiebelio. Ponulis stiprinasi prieš žiemą, kada susisuks į kokoną ir taip peržiemos iki pavasario, o tada pavirs į įspūdingą drugį.

Ant gėlės žiedo – nedrąsus žiedvoris. Kai tyko aukos – viskas gerai, bet priartėjus susivėlusiai merginai su dideliu fotoaparatu, jis jau laksto iš vienos žiedo pusės į kitą, kol galiausiai pasislepia po žiedu. Vos spėju pagauti kadrą. Šie vorai nemezga voratinklių – grobį pasigauna tykodami ant gėlių, o kai kurios rūšys net keičia spalvą, kad susilietų su žiedlapiais.

Ir dar, jau besukant namo, pastebiu grybą, ant kurio krašto ropščiasi mažytis vabaliukas. Miško pasaulis toks turtingas, kad net mažiausi gyventojai turi savo istoriją.

Grįžtu su nedaug kadrų, bet kiekvienas jų – su įdomiu veikėju. O namuose jau laukia Laumė – gal kiek susiraukusi, kad šį kartą teko likti nuošaly, bet pažadu, kitam žygiui ji bus pirmoji kompanionė.

03/08/2025

Sekmadienis, šiek tiek prieš devynias.
Mes su Laume jau miške, mano pamėgtoje vietoje netoli Nemenčinės. Saulė dar nelabai aukštai, tad nekepina, o tik maloniai šildo.

Atidarau bagažinės dureles ir išleidžiu Laumę lakstyti – kaip jai ir pridera. Tik iššokus apibėga aplink mane kelis didelius ratus, užminuoja vietelę po krūmu ir įsisuka į žoles papusryčiauti.
Aš tuo tarpu susikišu kelnių klešnes į kojines, persiaunu ilgaaulius batus, apsipurškiu chemikalais ir, užsimetus ant pečių kuprinę, patraukiu tiesiai į mišką. Paskui zigzagais, ratais, kvadratais su jau per šoną iki žemės nukarusiu liežuviu bėgioja Laumė. Būna, praskuodžia tokiu greičiu, kad rodos net žemė dunda – tik spėk pasitraukti iš kelio, kad netyčia „nenuskintų“.

Nepaėjus net keliasdešimt metrų, mano akys užkliūva už to, ko labai ieškojau praeitą kartą – gleivūnų! Mažytės, raudonos, pailgo grūdelio formos kekės kabo ant pūvančios šakelės. Ir neperdedu sakydama, kad jos mažytės – palyginimui 2 eurų moneta šalia. Šitie gleivūnai – jau savo „paskutiniojoje“. Į tokias kekes jie susimeta tada, kai nusprendžia, jog metas pasidauginti ir paskleisti sporas.

Gleivūnai paprastai gyvena kaip šliaužianti gleivė – plazmodis – lėtai ropojanti tarp samanų ir kelmų, ieškodama bakterijų, grybų sporų, hifų ir kitų smulkių organizmų užkandai. Bet kai gyvenimas tampa nebe toks mielas – per šalta, per karšta ar paprasčiausiai baigėsi švediškas stalas – jie susitelkia į sporanges ir taria trumpą „sudie“.

Gal prieš man atvykstant jie buvo surengę bendrą susitikimą nuotoliniu būdu, nes gleivūnų savo paskutiniojoje čia apstu. Vieni – raudoni, susimetę į vynuogių kekes ant šakelių, kiti – oranžiniai burbuliukai, prilipę prie kiekvieno aukšto stiebelio, kaip tas miškinis Eifelio bokštas iškilęs virš samanų. Dar kiti – geltoni, susispietę į tankias, beveik koralines struktūras. Visi savaip pasiruošę išnykti ir išskristi.

Beklupinėdama prie gleivūnų nepamirštu ir mažųjų grybukų. Vieni stypso kelmo krašte susiglaudę lyg nedidelė šeima, šildosi ryto saulėje. Kiti virtę grybų viešbučiu su viskas įskaičiuota. Tai tie smulkūs grybukai, ant kurių apsigyveno pelėsinis parazitas išleisdamas savo ilgas, plonas antenas. Aptarnavimas visą parą, tik šeimininkui, tiesa, nelabai į naudą.

O kol aš žaviuosi miško mikroarchitektūra, Laumė koreguoja miško landšaftą – tai pagalius rauna, tranšėją parausia, samanas pakapsto, dar ir keliomis mėlynėmis pasistiprina.
Bet kad ir kaip miške smagu, galiausiai visi nuvargstame – fotoaparatas nebesusišneka su objektyvu, lempa nusėda, o Laumė zirzia. Viskas. Ženklas aiškus – metas traukti namo.

25/07/2025

Pusryčiams užsuku į Nemenčinės Lidlą kibiniukų. Kol kas niekur kitur skanesnių nevalgiau. Pasiimu porą su vištiena, grybais ir sūriu, susikraunu juos dar šiltus ir iš karto sukertu mašinoje. Viskas – dabar jau laiminga ir pasiruošusi dienos žygiui.

Pilnesniu pilvu ir po truputį šviesėjančia galva užkuriu mašiną ir lekiu link Skersabalių karjero. Nors tikslas – ne pats karjeras, o miškai aplink jį. Ten, kur praeitų metų vasarą myniau dviračiu ir, rodos, dar niekad nesijaučiau tokia gyva ir dėkinga, kad esu čia ir dabar. Važiavau tuščiu žvyrkeliu, iš abiejų pusių apaugusiu tankiai susiglaudusiomis pušaitėmis ir aukštais, lieknais berželiais. Sustodavau kone kas kelis metrus pasižiūrėti skirtingų kerpių. Tąsyk, tą vėlyvą vasaros vakarą, kai saulė jau leidosi ilsėtis, bet dar šmėžavo pro mažus beržų lapus, atsimenu – net kelios ašaros išriedėjo. Taip smarkiai užliejo dėkingumas, kad galiu matyti šį nepakartojamą pasaulį.

Šiandien traukiu būtent ten – į tą patį žvyrkelį, prie tų pačių laibų berželių ir susispietusių pušaičių.

Vos išlipusi iš mašinos, iškart pajuntu stiprų grybienos ir drėgmės kvapą. Nors nesu drėgmės mėgėja (nuo jos man garbanojasi plaukai – ir taip, žinau, garbanoti plaukai gražu, žmonės sako, kad man tinka, bet... dažnai norisi visai priešingai nei turi), šįkart ja džiaugiuosi. Įsiplieskia viltis rasti gleivūnų – tų vienaląsčių, ne augalų ir ne gyvūnų, be smegenų, bet stebėtinai protingų sutvėrimų. Jie mėgsta drėgmę ir nekenčia saulės, tad tikiuosi, kad šitas miškas jiems tobula buveinė.

Deja, iškart užbėgu įvykiams už akių – anei vieno gleivūno nerandu.

Užtat, kaip ir praeitą kartą, aptinku šakočių – mažųjų miško koralų. Tikėtina, tai Ramaria genties grybai: trapūs, šakoti, kai kurių rūšių net valgomi, bet daugelis iki galo neištirti ar net nuodingi, tad verčiau tik stebėti, ne ragauti. Randu ir kelis levandų spalvos grybus, greičiausiai tai Lepista nuda, lietuviškai vadinami lelijine stirnabude. O vienas stambesnis, rusvas, su plaušuotu kotu ir lakštais, labai primena raudonlakštį nuosėdį. Ar tai tikrai jis – nesu tikra, bet valgyti jo ir neketinu. Tik pasigrožiu mažais lietaus lašeliais, prilipusiais prie koto. Dar nufotografuoju kelis jaukiai samanų kalneliuose įsitaisiusius mažyčius grybukus, savo miniatiūriniu buvimu primenančius, kiek daug gyvybės slypi net pačiose tyliausiose vietose. Kai kurie – pavieniai, kiti poroje ar net visoje mažutėje šeimoje.

Beje, akį patraukia ir keli smulkūs voriukai – su visai įspūdingais piltuvėlio formos nameliais tarp mėlynių ir samanų. Tokius tinklus rezga piltuvininkai – nedideli, vikrūs vorai, gyvenantys ne klasikinio tipo voratinkliuose, o tunelio formos slėptuvėse. Jie grobio nelaukia centre – tūno giliai piltuvėlyje ir švysteli išlįsdami vos kas nors prisiliečia prie tinklo krašto. Įspūdinga architektūra – vos delno dydžio mikropasaulis, kurį praleistum, jei nepažvelgtum į samanas atidžiau.

Grįždama visgi užsuku ir iki Skersabalių karjero, vildamasi dar ką nors įdomaus pamatyti. Deja, vienintelis radinys – riebi miškinė skruzdė bate, kai ši netikėtai įsiropščia vidun ir skaudžiai „apsiusioja“ kulkšnį.

Urtės miškografija

26/04/2026

12/04/2026

02/04/2026

11/11/2025

25/10/2025

25/08/2025

15/08/2025

10/08/2025

03/08/2025

25/07/2025

Address

Website

Alerts

Contact The Business

Shortcuts

Share

Category