VaiFoto

16/04/2026

Chamelonas
Ant pilko asfalto – jis pilkas akmuo,
Ant ryto žolės – baltoji dulksna.
Chamelonas - tai, ko prašo diena,
Jo tikroji oda – tyla ir tamsa.
Ne tas, kur švyti vaivorykštės spalvom,
O tas, kur sutirpsta eilinėj dienoj.
Išnyksta tyliai tarp svetimų ir savų,
Nematomas sargas kasdienių darbų.
Sako žvilgsnis tuštokas, sako balsas tylus,
Chameleono oda išnyks tarp kitų.
Jis yra niekas, bet ir viskas iš eilės,
Atspindys vandens, kurio niekas negers.
Kai vakaras ateina ir gęsta šviesa,
Chamelonas ieško savęs atspindy.
Bet veidrody – tyla, pilka ir vėsi,
Chamelonas tik tai,
Kuo liepė jam būt.

15/04/2026

Kaip gera nieko neturėti,
Į nieką taip rimtai tikėti.
Pro langą vėl ilgai žiūrėti,
Su niekuo....Net
Savimi nesikalbėti.

Niekam nieko...
Nėr už ką.
Ačiū, prašom - irgi niekam.

Mintys apie nieką,
Svajonės apie tą patį.
Nieko nebelieka.
Tik išgyventi naktį.

Niekas sako - būk laiminga!
Laimės?
Ačiū. Kibirais kiaurais semu.
Man jos tikrai nestinga.

Į veidrodį tu žiūri,
Ir ten NIEKĄ pamatai
Nes viską, ką turėjai
Išdalinai... kažkur... seniai...

©VaiFoto

08/04/2026

Trūksta akių kontakto, taurės konjako.
Jausmą užtrauksiu kapišone chalato.
Sapnuose piktas mentas sustabdo
Mano blaivumą nustato...teiraujas..
Gal man reikėtų konsultacijos psichiatro?
Atsakiau - ne tik bilieto į pirmą eilę teatre.

Mano teatras – tai tuščios eilės,
Kur niekam neįdomios nei dramos, nei eilės.
Užtrauktas kapišonas – mano ramybės zona,
Kol sapnas matuoja manąją rolę.
Tarp taurės konjako ir scenos šviesų
Aš ieškau savęs, nors žinau, kad klystu.

Uždanga krenta, bet šviesos negęsta,
Mano chalatas – tai viskas kas liko.
Policininkas sapno dabar jau už durų,
O aš į tamsą pro kapišoną žiūriu.
Nereikia man vaistų, nereikia diagnozės,
Tik dar vienos, paskutinės šios scenos dozės.
Akių kontakto ieškau veidrody savo –
Teatras baigės. Žiūrovas išvažiavo.

©VaiFoto

13/02/2026

Norėčiau kada.. Tsaheylu ryšiu,
Nebyliai perduot ką aš jaučiu.
Aš esu tik eilinis avataras.
Bijau... kad neprasidėtų karas.
Kad nenukirstų sielų medžio,
Žiūrėk - aš ant bedugnės krašto.

©VaiFoto

09/02/2026

Gyvenimas - pūkinė pagalvė - patògu.
Ant stalo trupiniai abejonių.
Taip baisu virsti bepročiu,
Analizuojant elgesį beždžionių.

Kas sakė, kad bus lengva, kad visi tau plos..?
Dėl graudžių akimirkų tave paaukos.
Kiš kiš... Tau koją pakiš,
Lipt ant scenos neleis ir nepaleis.
Bėgs tie visi, bėgsi ir tu.
Ir niekad neaplenksi šesėlių juodų.

Prisidek cigaretę, tradiciją vakarinę.
Sudėk ginklus ant stalo, neegzistuojančio baro.
Tu gali būti daugiau, jei stresuosi mažiau.
Tu gali būti TAS. Jei darysi kažką PATS

©VaiFoto

03/02/2026

12/12/2025

Pasek man pasaką ilgą

Pasakyk prašau,
Kodėl didelės to vilko akys?
Kodėl avinėliai tyli?
Kodėl miršta mylimiausi
Ir gyvena gėdingiausi?
Kodėl užsidegė vagies kepurė,
Ir kam pelenei aukštakulniai?
Pasakyk prašau,
Kiek mes dar gyvensim?
Lyg rytojaus, ar kol pasensim?

©VaiFoto

04/10/2025

Visą gyvenimą bijojo avis vilko,
Nukrito į pievas ruduo.
Nedrįso ji žengti nė žingsnio
Ir suvalgė ją visgi...
Piemuo.

©VaiFoto

P.S avis dar gyvena savo avišką gyvenimą 🙂

28/09/2025

Palinkėk man rytojaus
Be kaukės herojaus.
Palinkėk kad man sektųs
Ir rytojai būtų šviesūs.

Palinkėk man ramybės,
Kad čia nebūtų lenktynės.
Palinkėk man plojimų
Dėl teisingų sprendimų.

Pasek pasaką prieš miegą,
Apie viską...
Ir...
Nieką...

Palinkėk Tu gero miego,
Kad košmaruos nesikviesčiau Dievo,
Kad sugrįžtų tai ko ilgimės
Ir...
Lengvo atodūsio krūtinės.

©VaiFoto