SK photography

01/11/2026

Išėjusieji lieka su mumis tol, kol nešiojamės juos savo prisiminimuose.
Tūkstančiai žvakių šviesų šiandien byloja tą patį – mes prisimename. 🕯️

10/10/2026

10/10/2026

Rugsėjo 19-ąją Šilalės bažnyčioje įamžinau paskutines šių metų krikštynas. 🤍

Šiemet būtent čia teko fotografuoti bene daugiausia krikšto švenčių, todėl ši vieta man liks kupina daugybės šiltų prisiminimų, mažų rankyčių, jaudulio, artimųjų apkabinimų, šypsenų ir pačių jautriausių akimirkų.

Užbaigdama šių metų krikštynų sezoną noriu nuoširdžiai padėkoti kiekvienai šeimai, kuri patikėjo man įamžinti tokią svarbią ir ypatingą savo gyvenimo dieną. Man be galo gera žinoti, kad mano fotografijose liks dalelė jūsų šeimos istorijos.

Ačiū, kad rinkotės mane būti šalia ir išsaugoti tai, kas laikui bėgant taps dar brangiau. 🤍

O šiuose nuotraukose matote Ado krikštą. 🤍 Kamilė Zabrynaitė

24/09/2026

Švenčių, kurias tenka fotografuoti, dažniausiai neviešinu. Bet ši buvo kažkuo kitokia.

Gal dėl senos trobos, tautinių rūbų, gal dėl paprastumo ir jaukumo. O gal dėl to, kad savo gimtadienius kartu šventė mama, tėtis ir dukra.

Be didelio triukšmo ir pertekliaus. Su savais žmonėmis, savo šaknimis ir labai tikra nuotaika. 🤍

Lineta Buv

14/09/2026

Matėjos Barboros Krikštas 👼🤍

Viktorija Maulienė

11/09/2026

🏎️ Vyrai pas mane prieš objektyvą užsuka rečiau, bet fotografuoti juos visada įdomu. Kiekviena tokia fotosesija turi savo charakterį.

04/09/2026

Šviesoraštis apie ją. 🌻 💛

29/08/2026

Ato Ado Krikštas 👼🏻
Vitalija Puidokienė

27/08/2026

Tautybė – tai ne vien žodis, įrašytas dokumente.
Tai jausmas, kuris tyliai gyvena mumyse.
Mūsų kalboje, dainose, papročiuose, žemėje, kurioje užaugome, ir istorijose, kurias išgirdome dar būdami maži.

Tautinis drabužis – daugiau nei audinys ir raštai.
Kiekvienas raštas savyje saugo dalelę mūsų praeities, o kiekviena spalva primena kraštą, žmones ir laiką, iš kurio esame atėję.

Tradiciškai tai, kas buvo svarbu, buvo perduodama iš kartos į kartą.
Ne tam, kad gyventume praeitimi, o tam, kad nepamirštume, kas esame.

Ir galbūt būtent čia slypi tikroji tradicijų prasmė –
ne sustingti laike, bet pasiimti tai, kas brangu, ir nunešti į ateitį.

Kad mūsų vaikai žinotų savo šaknis.
Kad atpažintų savo dainas.
Kad didžiuotųsi savo kalba.
Kad žinotų, jog prieš juos buvo kartos žmonių, kurie saugojo tai, ką šiandien galime vadinti sava.

Lietuviškumas nėra tai, ką reikia garsiai įrodinėti.
Jis tiesiog yra.
Tylus, paveldėtas ir gyvas.

Ir kol yra kam jį perduoti –
tol gyva ir Lietuva. 💛💚❤️