07/10/2025
Rimvydas jaunas, bet kartais atrodo lyg būtų iš kažkurio kito laiko. Jis kalba nedaug, dirba tyliai, lyg visas oras aplink jį būtų lėtesnis. Čia rankose jis laiko dalgį, nes jam taip jam atrodo teisinga. O gal ir patogiau.
Kai žiūriu į jį, man visuomet atrodo, kad pasaulyje dar likę šiek tiek tiesos ir nuoširdumo. Ne visi skuba, ne visi matuoja vertę greičiais, pelnais ar pinigais. Rimvydas, regis, tebetiki paprastais dalykais: žemė turi kvapą, darbas turi ritmą, žmogus turi būti sąžiningas ir doras.
Kartais, kai vakarais virš laukų pakimba mėnulis, jis tebešienauja. Ir tame judesyje iš liemens ir pečių yra kažkas labai lietuviško — ne folkloras, ne dekoracija, o gyvas, kasdienis ryšys su žeme, su sava, nevaldoma, vaga tekančiu laiku, su savimi.
Rimvydas nesistengia būti ypatingas. Gal dėl to toks ir yra.