12/04/2026
Tarpai tarp eilučių 📸
Anksčiau labiau stresuodavau su fotosesijom, nes galvojau, kad reikia būtinai visada turėt pozas žmonėms, jas mokėt, sustatyt visada į jas. Kas yra labai geras įgūdis, ir jo tikrai reikia, bet tai nėra esminis dalykas.
Pastebėjau, kad dažniau atiduodu ir pats labiau džiaugiuos nuotraukom, kurios pagautos "tarp eilučių", tarp pozavimo - ten kur pasirodo tikros emocijos, tikri žmonės, šypsenos, juokas, rūpestis 💜
Esu girdėjęs atvejų, kai profesionalas sustato žmones į tobulas pozas, ir pats viską techniškai atlieka tobulai, tik vieno trūksta - empatijos, kito žmogaus jausmų, emocijų pajautos. Tada pats nepajaučia kaip kelia stresą klientams, nors visą kitą daro nepriekaištingai. Dažniausiai tokio žmogaus ateityje klientas tikrai nenorės ir vėl samdyti, jam bus svarbiau kokią emocinę atmosferą jis sukūrė, o ne kokį tobulai technišką kadrą atliko.
Džiaugiuos, kad galiu savo jautrumą ir empatiją panaudot kūryboj. Jaučiu kada fotografuot, kada dar nenuleist kameros, nes va tuoj tuoj pareina emocija. Jaučiu kada atsiranda nerimo, įtampos, tada šiek tiek nustoju, pakalbinu, pats papasakoju kažką, leidžiu įžengt ramybei ir tada vėl pradedu fotografuot.
Ir labiausiai džiaugiuos, kai žmonės tą įvertina, pagiria, padėkoja, tada norisi dar labiau šitą savybę ugdyt ir panaudot, nes ne visiems to paties reikia 🙂
Smagu kurti, smagu tokias akimirkas pagauti, pamatyti, pajausti. Ir gera pagaliau suprast ir panaudot savo stipriąsias puses kūryboje, kas atneša tikrai labai šiltų, nuoširdžių, jaukių kadrų, kurie išliks amžinai! 😊