01/07/2026
Kaip ir po daugelio savo fotosesijų, dar kitą dieną jose gyvenu... Kartais ir ilgiau. Mintimis vis sugrįžtu į smulkiausias akimirkas, netikėtus juokus, nesuplanuotus kadrus, žmones, kuriuos tą dieną sutikau. Vakar buvo būtent tokia diena, prie kurios dar vis sugrįžtu.
Šįkart fotografavau savo patį mylimiausią modelį – Aną. Nuostabiame „Victoria Kaunas Hotel“ Victoria Hotel Kaunas , kuris man jau seniai tapęs daugiau nei viešbučiu. Čia gyvena ir mano fotografijos iš parodos „Tylus magnetizmas“, todėl visada gera sugrįžti ten, kur kūryba jau paliko savo pėdsaką.
Didžiausias fotosesijos netikėtumas ir džiaugsmas buvo dvi įspūdingos vokiečių dogės – Glaša ir Malika. Esu be galo dėkinga jų šeimininkei ir ilgametei veisėjai Tatjanai Tatjana Biskaševskaja , kad patikėjo jas mums ir padovanojo savo laiką. Tiesa, mano kruopščiai susidėliotas „mood board“ labai greitai prarado prasmę. Dvi smalsios dogės turėjo savų planų, vasaros karštis – savų, todėl beliko daryti tai, ką mėgstu labiausiai – paleisti kontrolę, improvizuoti ir gaudyti akimirkas, kurių neįmanoma suplanuoti.
Viskas prasidėjo juodai baltu pasauliu – langeliais, dryžiais, dėmėmis ir šviesa viešbučio apartamentų vonios kambaryje. O vėliau į kadrus tyliai įslinko geltona. Keista, bet šiemet ši spalva mane kažkodėl prisijaukino. Ji tapo šilta, gyva ir visai sava.
Nors Ana jau buvo pavargusi, o mano specialiai šiai fotosesijai paruoštas paltas karštą dieną šildė labiau, nei norėtųsi, ji dirbo taip, lyg tai būtų visiškai natūralu. Kartais net pamirštu, kad jai dar tik dvylika.
Labiausiai vakar prajuokinusi akimirka nutiko tada, kai Ana pozavo gulėdama laiptuose žemyn galva. Netikėtai įėjusi kambarinė akimirkai sustingo – iš pradžių pagalvojo, kad mergaitė nukrito nuo laiptų. Tik pamačiusi mane su fotoaparatu lengviau atsikvėpė. Tada jau juokėmės visi.
Tokios dienos man vis primena, kodėl taip myliu fotografiją. Ne tik dėl nuotraukų. Dėl žmonių. Dėl to jausmo, kai galiu visiškai panirti į kūrybą, pamiršti laiką, karštį, nuovargį, nepatogias pozas ant vonios krašto ar grindų ir kelioms valandoms tapti maža viso to pasaulio dalimi. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi ten, kur ir turiu būti.
Iš visos širdies noriu padėkoti „Victoria Kaunas Hotel“ komandai už pasitikėjimą ir šiltą priėmimą, kambarinėms už kantrybę, nors po mūsų liko šiek tiek daugiau šunų plaukų nei įprastai, Tatjanai už Glašą ir Maliką, o labiausiai – Anai Ana Grigonytė . Už jos kantrybę, juoką, pasitikėjimą manimi ir už tai, kad leidžia mano idėjoms virsti fotografijomis. Tokios dienos dar kartą primena, kokia laiminga esu galėdama kurti 🤍
