Kauno regioninis valstybės archyvas

05/08/2026

Vasaros atokvėpiui dar neapleidžiant, kviečiame susipažinti, kaip vasaros atostogomis ir pramogomis mėgavosi pradžios mokyklų mokiniai prieš beveik 90 metų!

1938 m. birželio 28–liepos 8 d. Kūno kultūros rūmai kartu su Kauno miesto ir Klaipėdos krašto pradžios mokyklomis organizavo mokinių stovyklą, kurią vedė tuometinis švietimo inspektorius Antanas Vokietaitis. Stovykla vyko Giruliuose. Stovyklautojai turėjo laikytis nustatytos dienotvarkės ir saviauklos patarimų. Dienotvarkėje numatytos kasdienės mankštos, prausimaisi, rytmetiniai ir vakariniai patikrinimai, vėliavos kėlimo ceremonijos ir himno giedojimas, maldos, pusryčiai, pietūs ir vakarienė, būrelių užsiėmimai, maudynės Baltijos jūroje ir susibūrimai prie laužo. Stovyklautojai taip pat dalyvavo ekskursijose po Klaipėdą ir Nidą, kurių metu pagerbė žuvusiuosius šaulius pamaldose ir kapuose, aplankė Klaipėdos švyturį ir uostą, plaukė garlaiviu po Baltijos jūrą bei tyrinėjo Nidos apylinkes ir lankėsi sklandymo mokykloje. Paskutinę stovyklos dieną stovyklaujantiems mokiniams buvo iškilmingai įteikti Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejiniai ženkleliai, o klaipėdiškiams mokiniams įteiktos iš Kauno atvežtos knygos.

Inspektoriaus teigimu, stovykla laikytina nusisekusia, nes „oras pasitaikė gražus, mokiniai žaidė, sportavo, maudėsi, ekskursavo ir visi buvo sveiki, linksmi ir gražiai, draugiškai gyveno“. Stovykloje iš viso dalyvavo 108 moksleiviai.

Stovyklos atgarsiai moksleivius lydėjo dar ilgai. Stovyklos organizatoriai vėliau paskelbė mokinių kelionių dienoraščių konkursą, kurio metu moksleiviai galėjo dalytis savo kelionių įspūdžiais, aprašyti labiausiai įsiminusius nuotykius.

Mokinių dienoraščiams ir išrašams įvertinti buvo sudaryta komisija, kuri susidėjo iš Girulių stovyklos viršininko Antano Vokietaičio, stovyklavusių Kauno miesto pradžios mokyklų mokytojų Jurgio Milerio ir Zenono Ašoklio. 1938 m. gruodžio 23 d. Jablonskio pradžios mokykloje buvo svarstomos premijos už pateiktus moksleivių dienoraščius bei jų išrašus. Buvo skiriamos I-V laipsnio piniginės premijos (nuo 3 iki 20 litų). Iš viso apdovanoti šeši stovykloje dalyvavę moksleiviai. Vieni stovyklautojai teikė beletrizuotus kelionių aprašymus, o kiti – atpasakojamojo pobūdžio.

Šiandien dalijamės Kauno J. Damijonaičio mokyklos šeštos klasės mokinio Jurgio Raslano kelionės dienoraščiu, už kurį jam buvo paskirta V laipsnio (3 litų) premija. Savo dienoraštyje J. Raslanas nuosekliai aprašė stovyklos kasdienybę, užsiėmimus ir ekskursijas. Belieka tik pasmalsauti – o kaip pažintį su mūsų pajūriu aprašytų dabartiniai moksleiviai?

31/07/2026

Prieš 100 metų, 1926 m. liepos 31 d., Lietuva neteko Nepriklausomybės Akto signataro Jokūbo Šerno.

Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, Biržų apskrityje. Augo ūkininkų evangelikų reformatų Martyno ir Elžbietos Šernų šeimoje.

Šernų šeima artimai bičiuliavosi su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, gyvenusiu gretimame Puršviškių kaime. Todėl lietuvybės ir mokslo svarba šeimos vaikams buvo diegiama nuo pat mažens. Skaityti ir rašyti J. Šernas išmoko dar namuose.

Jau jaunystėje jis pasižymėjo maištingu ir ryžtingu charakteriu. Tai liudija faktas, kad už dalyvavimą revoliuciniame judėjime buvo pašalintas iš Slucko reformatų gimnazijos. Mokslus tęsė privačioje Dorpato (dab. Tartu) mokykloje. 1910 m. įstojo į Dorpato universiteto Teisės fakultetą, tačiau po metų išvyko į Sankt Peterburgo universitetą, kur tęsė studijas.

Studijų metai Sankt Peterburge, kuriame tuo metu būrėsi ir mokėsi didžioji dalis lietuvių inteligentijos, įtraukė J. Šerną į aktyvią lietuvių bendruomenės visuomeninę veiklą. Jaunuolis aktyviai dalyvavo kultūriniuose renginiuose, o vienerius metus vadovavo studentų būreliui, tyrinėjusiam lietuvių kultūrą.

1914 m. rudenį, baigęs studijas, J. Šernas atvyko į Vilnių. Čia pradėjo redaguoti laikraštį „Lietuvos žinios“ ir aktyviai įsitraukė į miesto visuomeninį gyvenimą. Jo kovingas charakteris leido jam drąsiai įsitraukti į įnirtingas diskusijas su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir kitais iškiliais lietuvių inteligentijos atstovais. Ši savybė itin žavėjo būsimus jaunuolio bendražygius, kurie jame įžvelgė didelį potencialą.

1915 m. vokiečių kariuomenei okupavus Vilnių, J. Šernas įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą – iš pradžių ėjo centro komiteto reikalų vedėjo pareigas, vėliau tapo centro komiteto nariu. Vokiečių okupacijos laikotarpiu kartu su kitais bendražygiais jis aktyviai rengė raštus Vokietijos okupacinei valdžiai, siekiant Lietuvos kultūrinio ir politinio savarankiškumo.

1917 m. J. Šernas tapo vienu iš pagrindinių Vilniaus konferencijos organizatorių. Konferencijoje taip pat dalyvavo ir jo vyresnysis brolis Adomas, kuris būtent ir pasiūlė lietuvių kalboje vartoti žodį „nepriklausomybė“. Konferencijos metu J. Šernas, kaip nepartinis kandidatas, 119 balsų už ir 85 prieš persvara buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1919 m. balandį J. Šernas buvo paskirtas ministru be portfelio Mykolo Sleževičiaus sudarytoje IV Vyriausybėje. Šiose pareigose jis užmezgė glaudžius ryšius su Mažosios Lietuvos tautine Taryba. J. Šerno pastangomis trys šios Tarybos nariai buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą, kurioje 1920 m. kovo 20 d. perskaitė deklaraciją dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva. Nors tuo metu Klaipėdos krašto prijungti prie Lietuvos nepavyko, J. Šernas ši žingsnį laikė svarbiu politiniu laimėjimu. Siekdamas įamžinti šį įvykį, 1921 m. savo lėšomis jis išleido leidinį „Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti“.

Nors į Lietuvos Tarybą J. Šernas buvo išrinktas kaip nepartinis kandidatas, apie 1918 m. jis įstojo į Tautos pažangos partiją. Nuo 1920 m. ėjo partijos pirmininko pavaduotojo pareigas ir kandidatavo į Steigiamąjį Seimą, tačiau nė vienas šios partijos kandidatas nebuvo išrinktas. 1924 m. J. Šernas prisidėjo prie konferencijos organizavimo, kurios metu Tautos pažangos partija ir Lietuvos ūkininkų ekonominė bei politinė sąjunga susijungė į naujai įkurtą Lietuvių tautininkų sąjungą.

1925 m. J. Šernas pradėjo dirbti Vidaus reikalų ministerijoje, kur buvo paskirtas Savivaldybių departamento direktoriumi. Eidamas šias pareigas jis įsivėlė į ne vieną konfliktą. Po 1926 m. gegužę vykusių Seimo rinkimų pasikeitus politinei padėčiai, 1926 m. liepos 16 d. J. Šernas buvo priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų.

Asmeninis J. Šerno gyvenimas buvo ne mažiau spalvingas nei jo visuomeninė ir politinė veikla. Jis buvo vedęs du kartus: 1915 m. susituokė su Kleopatra Florentina Brijūnaite, o 1924 m. vedė turtingo Prancūzijos bankininko dukrą Verą Feinberg. Antrojoje santuokoje gimė sūnus Jokūbas Bernardas Šernas, vėliau tapęs žymiu aktoriumi.

Nors J. Šernas buvo vienas jauniausių Nepriklausomybės Akto signatarų, jis pirmasis iš jų mirė. 1926 m. liepą Karaliaučiuje jam buvo atlikta skrandžio vėžio operacija, tačiau ji buvo nesėkminga. Tų pačių metų liepos 31 d. J. Šernas mirė, būdamas vos 38 metų.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas palaidotas Nemunėlio Radviliškyje, gimtajame krašte – Biržų apskrityje.

---
Tekstas parengtas remiantis Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainėje pateikta informacija apie Jokūbą Šerną ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos medžiaga.
---

30/07/2026

Tai kurgi iš tiesų sirpsta vyšnios – Sūduvoje ar Suvalkijoje?
Dalijamės mūsų kolegos, istoriko Rimvydo Urbonavičiaus išsakyta nuomone.

2026 m. liepos 28 d. Marijampolės apskrities laikraštis Suvalkietis Nr. 57

20/07/2026

1959 m. liepos 19 d., statant Kauno hidroelektrinę, buvo užtvenkta senoji Nemuno vaga. Po vandeniu atsidūrė 45 gyvenvietės. Tarp jų – ir Kampiškių kaimas su savo parapine Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Nors senoji Kampiškių bažnyčia neišliko, jos istorija glaudžiai susijusi su dabartine Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Pažvelkime į šių dviejų bažnyčių istoriją.

1709 m. Šlienavos gyventojai, tikėdamiesi Dievo apsaugos nuo Didžiojo Šiaurės karo metu siautusio maro, kaimo kapinėse pradėjo statyti koplyčią. Ji buvo baigta 1713 m. Remiantis 1880 m. koplyčios inventoriumi, koplyčia priklausė Aukštosios Panemunės parapijai. Po 1895 m. Šlienavos koplyčia šaltiniuose nebeminima.

Tuo tarpu Kampiškiai minimi 1744 m. Vilniaus vyskupijos parapijų kaimų sąrašuose. XVIII a. antrojoje pusėje kaimo kapinaitėse buvo pastatyta koplyčia. Nuo 1782 m. Kampiškiai priklausė Rumšiškių parapijai. Tikėtina, kad senoji koplytėlė buvo sugriauta arba sunyko, todėl 1883 m. kaime iškilo nauja koplyčia. Ją aptarnaudavo Aukštosios Panemunės kunigai, o 1909 m., kunigo Juozapo Bridžiaus pastangomis, buvo įkurta atskira Kampiškių parapija ir pastatyta bažnyčia. Po 1926 m., įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Kampiškių parapija buvo priskirta Vilkaviškio vyskupijos Garliavos dekanatui.

Didėjant Šlienavos gyvenvietei, vietos gyventojai vis labiau siekė turėti savo parapiją ir bažnyčią. Todėl 1942–1944 m. pradėti bažnyčios statybos darbai – įrengti jos pamatai. Tačiau statybas ir planus įkurti parapiją nutraukė antroji sovietų okupacija. Komunistinis režimas griežtai ribojo naujų parapijų steigimą.

1955 m., pradėjus statyti Kauno hidroelektrinę, iškilo klausimas dėl gyvenviečių, turėjusių atsidurti būsimųjų Kauno marių dugne, iškeldinimo. Tarp jų buvo ir Kampiškių kaimas. 1956–1959 m. vyko kaimo gyventojų perkėlimas, o kartu buvo sprendžiamas ir Kampiškių bažnyčios likimas.

Parapijos klebonui pavyko gauti leidimą bažnyčią perkelti į Šlienavą. Taip buvo tikimasi išspręsti dvi problemas – įkurti Šlienavos parapiją ir išsaugoti Kampiškių bažnyčią. Tačiau Kampiškių gyventojai šiai idėjai pasipriešino. Nenorėdami, kad jų bažnyčia būtų išgabenta į tolimą kaimą, jie suorganizavo vietinę sargybą ir budėjo prie jos dieną bei naktį. Šis parapiečių pasipriešinimas sulaukė atgarsio Lietuvoje, tačiau, nepaisant jų pastangų, sovietų valdžia bažnyčią vis tiek nugriovė. Jos rąstai buvo panaudoti baigiant statyti Šlienavos bažnyčią, kuri 1958 m. buvo pašventinta, išsaugant Kampiškių bažnyčios titulą – Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990–1995 m. Viršužigalyje, netoli užlietų Kampiškių, kaimo bendruomenės lėšomis buvo nuspręsta šalia kapinaičių pastatyti koplytėlę, menančią senąją Kampiškių bažnyčią. 1995 m., užbaigus statybas, koplytėlei suteiktas šv. Onos vardas. Šiandien ji priklauso Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijai.

Nors senoji Kampiškių bažnyčia nebeišliko, jos sakralinis paveldas nepranyko. Šiandien jį saugo Kampiškių bažnyčios titulą perėmusi Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Viršužigalyje pastatyta koplytėlė, menanti senąją Kampiškių bažnyčią bei jos bendruomenės istoriją.

---
Tekstas parengtas remiantis Visuotine lietuvių enciklopedija, Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos svetainės medžiaga bei svetainės „Panoramas“ medžiaga apie Viršužigalio šv. Onos koplyčią.
---

17/07/2026

Šią savaitę minime 107-ąsias Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus įkūrimo metines.

Muziejaus ištakos siejamos dar su XIX a. antrojoje pusėje pradėtais kaupti Leonardo Ivanausko ir jo sūnaus Tado Ivanausko zoologiniais rinkiniais. T. Ivanauskas kartu su tėvais gyveno Lydos apskrityje esančiame Lebiodkos dvare, kuriame jo tėvas, vedinas meilės gamtai ir jos pažinimui, įkūrė taip vadintą „Paukščių kambarį“. Dvare laikyti paukščių, žvėrelių iškamšų ir kūnelių, augalų herbarų, konservuotų anatominių gyvūnų preparatų ir vabzdžių rinkiniai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo, Leonardo ir Tado Ivanauskų pastangomis, Lebiodkos dvare susiformavo savitas mažas zoologijos muziejus. Prasidėjus karui, iškilo reali „Paukščių kambario“ rinkinių sunaikinimo grėsmė, todėl T. Ivanauskas ryžosi šiuos rinkinius išgelbėti. T. Ivanauskas nuvyko į Vilnių ir kreipėsi į tuometinį švietimo komisarą Vaclovą Biržišką, prašydamas pagalbos padėti išsaugoti Lebiodkos dvaro rinkinius. V. Biržiška pasiūlė šiuos rinkinius atgabenti į Vilnių, asignavo tam tikrą pinigų sumą rinkinių pargabenimui. T. Ivanauskas šiam pasiūlymui pritarė ir sukrovęs visus rinkinius į 114 vežimų ir arkliais atgabeno į sostinę.

Naujoji rinkinių buveinė Vilniuje nebuvo amžinai saugi. 1919 m. balandį Lenkijos kariuomenė okupavo Vilnių, todėl rinkinius teko perkelti į kitą, ne visai rinkinių saugojimui pritaikytą ir gana ankštą patalpą. Rinkiniai Vilniuje pabuvojo iki politinių neramumų pabaigos, o vėliau buvo perkelti į Kauną.

T. Ivanauskas Kaune apsigyveno dar tais pačiais 1919 metais. Suprasdamas sudėtingą valstybės ir zoologijos mokslo Lietuvoje padėtį, nusprendė įkurti Kaune pirmąją gamtos mokslų įstaigą, kurios tikslas – plėsti savo tautos kultūrą ir švietimą. Savo sumanymus T. Ivanauskas išdėstė tuometiniam žemės ūkio viceministrui miškininkui Povilui Matulioniui, kuris palankiai priėmė tokios įstaigos steigimo idėją.

1919 m. liepos 15 d. buvo priimtas nutarimas prie žemės ūkio ministerijos įsteigti Gamtos tyrimų stotį, o jos vadu paskirtas T. Ivanauskas. Gamtos tyrimų stoties įsteigimo data siejama ir su Zoologijos s**o įkūrimu, kadangi Gamtos tyrimų stoties uždavinys buvo rinkti ir tyrinėti Lietuvos gyvąją gamtą, ruošti kolekcijas ir įkurti gamtos muziejų. Gamtos tyrimų stotis buvo įkurta Vilniaus gatvėje, buvusio Steigiamojo Seimo kiemelyje. Gamtos tyrimų stotis gavo penkis tuščius kambarėlius, skirtus laboratorijai, auditorijai, ir du kambarėlius – muziejui. Šiuose kambarėliuose buvo eksponuojami paukščių ir žinduolių eksponatai, vėliau ekspoziciją papildė Lebiodkos dvaro rinkiniai.

Pamažu Gamtos tyrimų stoties kolekcijos plėtėsi, aplink muziejų susibūrė gamtos mylėtojų būrelis, kurie padėjo muziejui rinkti, sisteminti floristinę ir faunistinę medžiagą. Dėl augančio eksponatų skaičiaus muziejuje pradėjo trūkti vietos. Gamtos tyrimų stotis tuo metu buvo vienintelė Lietuvoje gamtos ir pažinimo įstaiga. Kaip savarankiška įstaiga ji veikė 1922 m., kada buvo įkurtas Lietuvos universitetas. Gamtos tyrimų stotis buvo performuota į Matematikos-gamtos fakultetą su zoologijos kabinetu. Visgi universitetas stokojo patalpų, todėl dar iki 1929 m. Gamtos tyrimų stotis buvo įsikūrusi tose pačiose patalpose Vilniaus gatvėje.

Gamtos tyrimų stotis ir muziejus perėjo Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros dispozicijon. Katedros vedėju tapo T. Ivanauskas, jam buvo suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. 1922 m. Tadas Ivanauskas Lietuvos universitetui padovanojo Lebiodkos dvarų rinkinius. T. Ivanauskas toliau rūpinosi muziejaus veikla ir eksponatų gausėjimu, muziejuje subūrė kompetentingą specialistų ir mokslininkų komandą, kurie preparavo, sistemino surinktą zoologinę medžiagą, gamino iškamšas ir ruošė kolekcijas eksponavimui. Fiksuojama, jog 1927 m. muziejus buvo sukaupęs 1253 paukščių iškamšų ir kauliukų, 121 skeletą ir jų dalis, 40 žinduolių iškamšų, apie 100 tūkst. vabzdžių ir dar daug nesutvarkytos, nesusistemintos Lietuvos faunos medžiagos.

1929 m. muziejus gavo naujas erdvias patalpas didžiuosiuose Lietuvos universiteto rūmuose, įsikūrusiuose K. Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe. Pirmame aukšte buvo išskirta didžiulė salė muziejui. Tais pačiais metais muziejus iš buvusių patalpų senamiestyje persikėlė į naująsias ir greitai paruošė naują ekspoziciją. Nauja ekspozicija buvo papildyta bestuburių gyvūnų kolekcija, Lietuvos drugių kolekcija. Muziejus nuolat augo, vykdė ekspedicijas į įvairius Europos ir pasaulio kraštus, mainėsi eksponatais su kitais užsienio gamtos muziejais. Muziejus tapo žinomas už Lietuvos ribų, išsiskyrė 4100 eksponatų gausumu. Deja, bet vykdytą muziejaus švietėjišką ir kultūrinę veiklą pertraukė sovietinė okupacija, o vėliau – prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, muziejus liko tose pačiose patalpose Kaune, nors Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakultetas su Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedra buvo iškeltas į Vilnių. 1943 m. kovo 10 d. muziejus buvo uždarytas, o patalpos paverstos karo ligonine. Karo metu muziejus patyrė tam tikrų nuostolių, tačiau T. Ivanausko ir jo bendražygio A. Šiugždinio dėka muziejus buvo išsaugotas.

1945 m. balandžio 14 d. Vilniuje pradėjo veikti Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutas. T. Ivanausko rūpesčiu 1945 m. rugsėjo 15 d. muziejus buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutui, o 1946 m. lapkričio 2 d. – atidarytas muziejaus lankytojams. Muziejus veikė tose pačiose patalpose Kaune iki 1948 m., kadangi buvo nuspręsta ekspozicijas perkelti į tam nepritaikytas buvusio Centralinio žydų banko patalpas. T. Ivanauskui šis sprendimas nepatiko, tačiau jis turėjo veikti tuometinėmis sąlygomis. Visgi 1951 m. sovietinis režimas palietė ir T. Ivanauską – jis buvo nušalintas nuo muziejaus direktoriaus pareigų.

XX a. septintajame dešimtmetyje didžiausias muziejaus tolesnės veiklos ir plėtros stabdys buvo patalpų trūkumas, todėl ilgainiui iškilo muziejaus rekonstrukcijos klausimas. Buvo pateikta keletas muziejaus rekonstrukcijos planų, o pati rekonstrukcija turėjo prasidėti 1970 m., tačiau pateiktas rekonstrukcijos planas netiko dėl šalia muziejaus išaugusio gyvenamojo namo ir pasikeitusios architekūrinės aplinkos. Tais pačiais metais mirė Zoologijos muziejaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas Tadas Ivanauskas, muziejui suteiktas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus pavadinimas. Muziejaus rekonstrukcijos darbai, pradėti vykdyti 1977 m., tęsėsi trejus metus.

1981 m. naujame pastate, kuriame muziejus gyvuoja ligi šiol, buvo įrengtos naujos ekspozicijos. Joje taip pat atsidūrė nauji eksponatai, pavyzdžiui, Lietuvos sliekų kolekcija. 1981 m. liepos 27 d. muziejus atidarytas visuomenei. Prasidėjo kasdienis muziejaus gyvenimas, naujų eksponatų kaupimas, saugyklų rinkinių ir ekspozicijos papildymas. Muziejuje susikaupė nemažai naujų faunistinių rinkinių, atsirado daug naujų gyvūnų rūšių.

Šiandien Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus aktyviai vykdo mokslines programas, edukacinę veiklą, užsiima preparavimu ir taksidermija, kaupia genetinius gyvūnų audinių išteklius, organizuoja ir koordinuoja paukščių žiedavimą Lietuvoje bei prižiūri 1929 m. Tado Ivanausko įkurtą Ventės rago ornitologinę stotį.

---

Informacija paruošta remiantis Elenos Gaidienės leidinio „Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus“ ir muziejaus svetainėje pateikta informacija.

16/07/2026

Džiaugiamės galėję prisidėti prie šio ypatingo įvykio.

15/07/2026

Tęsiame dokumentinių filmų peržiūras archyve, todėl šį mėnesį kviečiame susitikti kino salytėje!

Liepos 29 d. 15 val. ir 18 val. bus rodomi kūrėjų Audronės Kosciuškienės ir Justino Lingio TV laidų ciklo filmai „Architektas Edmundas Alfonsas Frykas“ (2018 m.) ir „Kauno laiptai ir keltuvai“ (2018 m.). Abu filmai trunka apie 26 minutes.

Planuojama vieno seanso trukmė – iki valandos. Kino salytėje yra ribotas vietų skaičius, todėl reikalinga išankstinė žiūrovų registracija.

Registruotis galima tel. nr. +370 631 80177 arba paspaudus nuorodą komentaruose.

14/07/2026

08/07/2026

Kauno regioninio valstybės archyvo saugyklas papildė nauji svarbūs istoriniai dokumentai – XX a. 6–7 dešimtmečiais darytų įvairių Kauno, Alytaus ir Marijampolės regionų katalikų bažnyčių nuotraukų kolekcija. Šios kolekcijos įsigijimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Šią nuotraukų kolekciją sudaro keli skirtingi rinkiniai: 1957 metais sudarytas Kaišiadorių vyskupijos nuotraukų albumas, apie XX a. 6–7 dešimtmečius sudarytas Vilkaviškio vyskupijos katalikų bažnyčių nuotraukų albumas bei įvairių pavienių Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių vyskupijos, Vilniaus arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos katalikų bažnyčių nuotraukų rinkinys, kuriame – beveik 600 nuotraukų.

Šios nuotraukos ne tik praturtina archyvo saugyklas, bet ir tampa svarbiu istoriniu šaltiniu. Nuotraukos leidžia pažvelgti į XX a. 6–7 dešimtmečių įvairių Lietuvos katalikų bažnyčių išorę, interjerus bei kitus sakralinius objektus. Kai kuriose nuotraukose užfiksuotos bažnyčios iki mūsų dienų neišliko, todėl šie vaizdai tampa ypač vertingu praeities liudijimu.

Nuotraukose užfiksuoti vaizdai leidžia geriau suprasti laikotarpį, kai religinės bendruomenės susidūrė su įvairiais apribojimais, tačiau bažnyčios ir toliau atliko svarbų dvasinio bei bendruomeninio gyvenimo vaidmenį.

Kartu tai yra išskirtinės vertės istorinis šaltinis, svarbus ne tik istorikams ir paveldo tyrėjams, bet ir visuomenei – kiekvienas gali atrasti savo krašto praeities ženklus, pažinti besikeičiantį kraštovaizdį bei pamatyti, kaip laikui bėgant keitėsi Lietuvos katalikų bažnyčios.

Šios nuotraukos taps ne tik archyve saugomais dokumentais, bet ir galimybe visuomenei iš arčiau pažinti Lietuvos sakralinį paveldą. Minint 100-ąsias Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo metines, Kauno regioninis valstybės archyvas kartu su Alytaus ir Marijampolės filialais parengs virtualias parodas, kviesiančias pažinti Kauno, Alytaus ir Marijampolės regionų sakralinį paveldą, įamžintą XX a. 6–7 dešimtmečių nuotraukose.

Nuoširdžiai dėkojame Lietuvos kultūros tarybai už skirtą finansavimą, suteikusį galimybę išsaugoti šią vertingą Lietuvos katalikų bažnyčių nuotraukų kolekciją ir pristatyti ją visuomenei. Tikime, kad šios nuotraukos prisidės prie Lietuvos sakralinio paveldo pažinimo, istorinės atminties išsaugojimo ir paskatins visuomenę domėtis krašto istorija.

03/07/2026

Tęsdami pasakojimų ciklą apie kurortus tarpukario Lietuvoje, kviečiame skaityti apie Kulautuvą!

Kulautuvos miestelio istorijos ištakos siekia dar viduramžius, o jau nuo XIX a. žinomas faktas apie vietinių gyventojų namų išnuomavimą svečiams vasaromis. Vis dėlto Kulautuvos kaip poilsio miestelio reikšmė itin išaugo tarpukariu.

Kulautuvos kaip kurorto pradžią žymį 1929-ieji. Būtent tais metais gydytojas Ovsiejus Portnovas miestelyje atidarė pirmąją sanatoriją „Poilsis“. Sanatorijoje įrengta pirtis su pušų, druskų ir deguonies voniomis. Gydytojas taip pat atidarė ir viešbutį. Tikinama, kad tuo metu veikusi sanatorija pradėjo traukti ne tik vasarojančius kauniečius, tačiau ir užsienio turistus.

1930 m. buvo įkurtas Kulautuvos tvarkymo komitetas, kurio pirmininku tapo pulkininkas Vytautas Augustauskas. Būtent jo pastangomis Kulautuva tapo pirmuoju Lietuvos kurortu, o pats V. Augustauskas paskirtas kurorto direktoriumi. 1933 m. balandžio 22 d. Kulautuva gavo kurorto statusą, kas paskatino spartesnį Kulautuvos vystymąsi.

Vienas svarbesnių V. Augustausko prioritetų buvo visapusiškai išvystyti kurorto miestelio infrastruktūrą. Kulautuvoje produktyviai dirbo inžinierius architektas Borisas Helcermanas, kurorto tvarkybos patirties sėmęsis užsienyje. Svarbi buvo vasarnamių, vilų, kavinių ir restoranų, kioskų, paviljonų statyba. Dėl didėjančio poilsiautojų skaičiaus išaugo ir patogaus susisiekimo reikšmė. Į Kulautuvą poilsiautojai keliaudavo autobusu arba garlaiviu, todėl B. Helcermanas suprojektavo ir naująją autobusų stotį, ir prieplauką.

Vienas žymesnių statinių Kulautuvoje buvo verslininko Romano Polovinskio restoranas-viešbutis, pradėjęs veikti 1934 m. Tuo meto spaudoje buvo nemažai rašoma apie šį viešbutį, jog jis išsiskyrė „modernišku ir skoningu įrengimu“ ir visais svarbiausiais patogumais. Teigta, jog viešbutis pasižymėjo reprezentatyvumu, todėl galima pakviesti ir užsienio svečius jame vasaroti.

Tarpukariu Kulautuva suvaidino nemenką vaidmenį kauniečių gyvenime vasaros atostogų metu. Kurortas buvo itin pamėgtas vidutines pajamas uždirbančių miestiečių ir svečių dėl savo prieinamumo. Be to, kurortas pasižymėjo itin švariu oru ir „švaraus smėlio“ paplūdimiu. Teigiama, jog Kulautuva buvo didžiausias to meto Pakaunės kurortas.

---

Įrašas parengtas pagal architektūros istorikės dr. Viltės Migonytės-Petrulienės ir ekskursijų vadovės bei tyrinėtojos Marijos Oniščik straipsnius.