28/04/2026
Mados ateina ir praeina, tai, kas modernu dabar, atrodys atsilikę, sena ir tikriausiai neįdomu jau po 10 metų.
Vintažiniai autentiški daiktai man kelia laimės jausmą, pasakoja apie namus ir gyvenimą juose. Naminės duonos kvapas, vaikų klegesys už lango. Saulės šviesą ir raštuotus šešėlius raibuliuojančius pro nertas užuolaidas, ant medinės tvoros džiūstančius ąsočius.
Ar turėjote kaimą? Ar Jus glostė raukšlėtos, bet kupinos meilės babytės rankos?
Man visada patiko gėlės ant palangių moliniuose vazonėliuose. Rūtos augančios po langais, saugančios namus nuo pikto, segamos į nuotakų plaukus, kaip skaistumo simbolis.
Ir siuvinėtos staltiesėlės, rankomis austas linas, rankų darbo mediniai baldai nuo metų ir visų prisilietimų pakeitę spalvą, bet įgavę savitą charakterį.
Man tai lėto laiko poezija.
Kartais gaunu progą Jūsų fotosesijose tokios poezijos, lyg prabangaus šafrano pabarstyti. Viskas taip kukliai paprasta, bet mano akimis vertinga.
Šiemet Mamos dienos susitikimuose, studijoje turėjome taip mylimą baltą neutralią erdvę, bet atnešiau ir to ypatingo prieskonio. Stalas, lagaminai, kopėčios, instrumentas, zuikutis, moliniai vazonėliai, viskas tikra ir autentiška.
Nekantriai laukiu fotosesijų obelų soduose ten irgi atsivešiu ypatingų daiktų.