30/04/2025
Išties daug fotografuojančių žmonių, paklausti, “kaip prasidėjo jūsų pažintis su fotografija”, dalinasi istorijomis apie senelius, tėvus, ar vyresnius brolius, kurie “namo parsinešė senutėlaitį aparatą X ir taip pastūmėjo fotografijos link”.
Tokios istorijos neturiu.
Tačiau, kiek save pamenu, buvau ta, kuri dievino nuotraukų albumus.
Vartydavau juos tikrai dažnai.... tarsi pasakų knygas.
Liečiami albumų lapai ir pačios fotografijos pirštams jausdavosi maksimaliai skirtingai. O dar tie – senųjų fotografijų karpyti krašteliai. Ištisi meno kūriniai.
Pablukusios, dažnu atveju – smarkiai mėgėjiškos,- anuomet jos rodėsi mažais stačiakampiais stebuklais.
Portalais, nukeliančiais į dienas, kai manęs nebuvo. Arba į tas, kuriose buvau, bet nebepamenu.
Vartydavau jas ir bandydavau „atkurti“ ten užfiksuotą gyvenimo dalelę. Arba išskaityti po žvilgiu sluoksniu užrakintą jausmą. Bet dažniausiai – kurdavau pati.
Taip iš fotografijų sukurtos istorijos persipindavo su prisiminimais ir kartais nebeatsekdavau, kas yra kas.
Nes viskas rodės realu.
Nes TOS fotografijos kalbėjo.
Alsavo tikrumu ir gyvybe.
Galėjau jausti jų pulsą.
Ir dabar tebegaliu.
Tikrumas juk neturi garantinio laiko. Jis – su visam.
Todėl ir savo kūryboje stengiuosi kuo labiau priartėti prie to – vaikystės albumuose gyvenusių fotografijų sielos.
Savais būdais, savais keliais.
Bet labai stengiuosi.
Išlaikyti ir savo darbuose paikti tą jaučiamą pulsą ant riešo, tą vizualiai lengvai pablukusį, tačiau dėl to – tik organiškesnį vaizdą.
Iš čia ir mano pasirinkimas fotografijas gerokai apkloti „grūdu“. Vengiant maksimaliai raiškaus, "stiklinio" vaizdo.
Tai – ne kokybės trūkumas.
Tai – tylus alsavimas lengvai apdulkėjusių istorijų. To, kas nutylėta, gal kiek pamiršta, o gal nepažinta.
Būtent „grūdas“ man suteikia galimybę vaizdui įkvėpti gyvybės ir organikos.
Tarsi lengvu žemės sluoksniu užbarstant. Kad būtų pagrindas „sudygti“.
Ar jauti, apie ką tai?