31/08/2024
Austėją pažįstu neilgai – susipažinome Erasmus projekte Italijoje. Aš, Aistė ir Beatričė pakvietėme ją į svečius, nes ji gyveno su kitomis projekto dalyvėmis. Išėjome į koridorių parūkyti, o kadangi Beatričė nerūko, ji vietoj cigaretės išsitraukė telefoną ir visais įmanomais būdais bandė pagauti geriausią kadrą. Jau tada Austėja prisipažino, kad prieš kameras jaučiasi nejaukiai, tačiau pamačiusi Beatričės nuotraukas – nudžiugo.
Prieš daugiau nei mėnesį pasidalinau akcija: pirmi penki žmonės, kurie man parašys, galėsiu padaryti fotosesiją nemokamai. Atsiliepė daug žmonių, bet kol kas fotosesiją padariau tik Austėjai. Ji šiuo metu gyvena Kudirkos Naumiestyje, Suvalkijoje. Planuodama kelionę aplankyti giminaičius Suvalkijoje, taip pat svarsčiau, kada būtų tinkamiausia proga padaryti fotosesiją Austėjai.
Rugpjūčio 15-ąją susikroviau daiktus ir leidausi į ilgą kelionę autobusu į Vilkaviškį. Pastaruoju metu jaučiu, kad fotografuoti nenoriu. Man nesiseka. Rezultatai ne tokie, kokių tikiuosi. Nepatinka. Nenoriu. Bet reikia – juk esu įsipareigojusi. Studijuoju fotografiją, ir netrukus grįšiu į studijas. Visą kelionę svarsčiau, ar verta rašyti Austėjai apie atvykimą. Fotoaparatas buvo tarp daiktų, nes prieš išvykdama vis dėlto pagalvojau apie galimą fotosesiją.
Kadangi Suvalkijoje nenorėjau užsibūti per ilgai, tą pačią dieną pasiryžau parašyti Austėjai. Ji iš karto pradėjo teisintis, kad parašyti buvo spontaniška mintis, kad nedrąsu, nelengva. Tačiau tarp visos „litanijos“ parašė, kad jai būtų įdomu. Pasiūlė fotografuotis miške ir pridūrė, jog jei tai ne mano stilius – galime tiesiog išgerti kavos.
Tai privertė mane susimąstyti: koks gi mano stilius? Ar aš jį turiu? Šią vasarą fotografavau renginius – patiko, bet buvo sunku. Ne fiziškai, o emociškai. Todėl nesu tikra, ar tai man tinka. Ir ar stilius susijęs su tuo? Vienas po kito kilo klausimai apie mano fotografijos stilių – koks jis? Ar man patinka? Parašiau Austėjai, kaip niekas - turbūt - neparašytų savo klientui, bet aš ja pasitikėjau: „Man labai reikia pajausti savo stilių, gal dėl to ir pasirinkau fotografuoti atsitiktinius žmones :) o po miško fotosesijos būtinai pavaišinčiau kava.“
Sutarėme fotosesiją daryti kitą dieną vakare. Taip pat pridūriau, kad jei ji persigalvotų, bent kavos galėtume išgerti drauge.
Kitą rytą mane apniko abejonės – ar man pavyks fotosesija miške? Ar aš tam techniškai pasiruošusi? Ar nebus per tamsu? Kaip ir prieš kiekvieną fotosesiją, laukiau, kada Austėja atšauks mūsų susitikimą. Tai man tapo natūralu – laukti, kada klientas atšauks, nes aš bijau, kad man nepavyks, nors fotosesija dar net neprasidėjo.
Susitikome, nuvažiavome į mišką, ir aš visą kelią Austėjai pasakojau, kaip man ši profesija nepatinka, kaip savęs joje neatrandu, kaip bijau, kad man nepavyks, nes pirmą kartą fotografuosiu miške. O ji man – „Nedomotyvuok manęs prieš fotosesiją, kaip bus taip, svarbiausia procesas. O ar pavyks, ar ne – tai jau nesvarbu.“ Aš visada susitelkiu į galutinį rezultatą, net kai dar tik ruošiuosi fotosesijai. Tie jos žodžiai mane palietė ne iš karto, ne iš karto juos supratau. Kiekvienas šį sakinį suprantame skirtingai. Man tie žodžiai skambėjo taip, kad nereikia jaudintis prieš fotosesiją, nes nesėkmingas procesas nesukurs gero galutinio rezultato. Austėjai galutinis rezultatas nesvarbus, o man tai reikštų pralaimėjimą sau.
Smagiausia, kad prasidėjus fotosesijai, pajutau atsipalaidavimą. Supratau, kad esu nepatogiai apsirengusi miškui – basutės spaudė, lūžė koją. Nusispyriau batus ir įsijaučiau į procesą. Austėja dalinosi mintimis apie įsižeminimą ir sąjungą su žeme. Man labai patiko tas įsižeminimas, nors mano miestietiškos kojos greitai pavargo nuo spyglių ir miško šiukšlių. Bet aš noriu priprasti, man patiko, o fotosesija – išėjo neįtikėtinai graži.
Baigusios fotosesiją keliose lokacijose, sėdome į automobilį ir nuvažiavome išgerti pieno kokteilio (pagalvojau, kad vakare kava man netiks, nes ir taip sunkiai užmiegu). Aptarėme mūsų darbo procesą, Austėja mane parvežė namo, ir tuo diena baigėsi. Laikas prabėgo žaibiškai.
Netrukus nusiunčiau Austėjai nuotraukas atrinkimui. Austėja, mano akimis, yra kukli – pasirinko nedaug fotografijų, bet leido man atrinkti daugiau. Pastebėjau įtaigumą ir norą pamatyti, ką matau aš. Nesikuklinau ir atrinkau dvigubai daugiau nuotraukų. Nežinau, gal tai neprofesionalu, bet būčiau suredagavusi visus 600 kadrų.
Ši fotosesija ir po jos sekę apmąstymai padėjo man pažvelgti į save iš naujo. Bandau nepasiduoti spontaniškumui, kurio mano gyvenime per daug ir įsigilinti, ar man tikrai patinka tai, ką darau. Ar tikrai noriu fotografuoti? Jei taip, ar suprantu, kiek darbo reikės įdėti, kad klientai vertintų mano paslaugas ir būtų pasiruošę mokėti už procesą, o ne tik už galutinį rezultatą.
Ši fotosesija man tapo ne tik fotografiniu darbu, bet ir nauja pradžia. Tik laikas parodys, kiek ryžto turiu siekti šio tikslo, o kiek tai ne mano jėgoms.
Ačiū visiems, kas skyrė laiko perskaityti šią žinutę.
