23/07/2026
Senokai nerašiau jau kokių įdomesnių istorijų tai gal papasakosiu apie įvykį su šikšnosparniu, kuris įvyko čia prieš kelis mėnesius.
Prieš kurį laiką bandžiau išgelbėti kažką mažo, į ką dauguma žmonių būtų nekreipę dėmesio. Trūko miego, išardžiau savo automobilį, valandų valandas sėdėjau tamsoje, kelis kartus dėl jo verkiau, jaučiausi kaltas dėl savo veiksmų. Daviau viską, ką turėjau, kad jis gyventų ilgiau.
Mano mažas laukinis šikšnosparnis. Maža skraidanti pelytė su rudu pūkuotu kailiu ir mažytėmis, tamsiomis kaip tuštuma akimis. Toks mažas, kad galėjau matyti nuovargį jo akyse.
Mano mažas laukinis šikšnosparnis, kuris ant manęs rėkė, skraidė po virtuvę, slėpėsi automobilio lubose, pabėgdavo iš dėžių ir kažkaip rado kelią iš automobilio. Jis buvo laukinis, kaip ir aš.
Mačiau kažką mažo, užsispyrusio ir gyvo, bandančio laikytis, ir neketinau to paleisti be kovos. Daviau jam viską, ką galėjau. Buvau pavargęs, nemiegojęs, buvau įsitempęs. Pirmenybę teikiau mažytei gyvybei, kad galbūt jis išgyventų gamtoje.
Manau, kad tame šikšnosparnyje mačiau save. Įstrigusį vienoje vietoje, sušalusį, nuleista galva. Pro šalį ėjo žmonės. Niekas nieko nedarė, kol tris dienas iš eilės kepinosi saulėje ir mirko lietuje. Ir vis dėlto, net nepaisant visų sunkumų, net kai atrodė, kad laikas išeiti, jis nepakluso dalgiui.
Mažas, užsispyręs ir gyvas, vis dar bandantis išsilaikyti... Rūpinausi juo taip, kaip rūpinčiausi savimi... Jis buvo toks kovingas. Lygiai kaip ir aš. Du užsispyrę, laukiniai ir maži padarai, bandantys išsilaikyti.
Ir galbūt todėl vis dar skauda, kai apie jį pagalvoju. Nes kažkaip rūpindamasis juo, rūpinausi ir savimi, kuris vis dar kabojo, sušalęs ir išsekęs. Tiesiog laukiau, kol kas nors mane nuves kur nors šilčiau.
Tikiuosi, kad jam viskas gerai. Kad jis skraido kažkur po mano apylinkes, gaudo uodus, tupi tvirtovėje. Ir tikiuosi, kad kada nors kažkas pasirodys pas mane tokiu pačiu būdu. Kažkas, kas lauktų manęs tamsoje, pasiūlytų man šilumos ir atsisakytų pasitraukti, kol aš negrįšiu su tokiu pačiu užsispyrimu.
Niekas nenorėjo padėti šikšnosparniui po trijų dienų. Išskyrus mane.
///EN
It's been a while since I've written any interesting stories, so maybe I'll tell you about an incident involving a bat that happened here a few months ago.
Some time ago I was trying to save something small that most people would've ignored. I lost sleep, tore apart my car, sat in the dark for hours, cried over him multiple times, felt guilty about my own actions. I gave everything I had to give him a longer life.
My little feral bat. A little flying mouse guy, with a brown fuzzy coat and tiny tiny dark as the void eyes. So tiny, I could see the tiredness in his eyes.
My little feral bat who screamed at me, flew around my kitchen, hid in my car's headliner, escaped boxes and somehow found his way out of my car. He was feral, just like me.
I saw something small, stubborn and alive trying to hold on, and I wasn't going to let it go without a fight. I gave him my best. I was tired, sleepless, stressed. I prioritised a tiny tiny life just for a chance of maybe him surviving in the wild.
I think I saw myself in that bat. Stuck in one place, cold, head down. People passing by. Not doing anything while he was baking in the sun and soaking in the rain for three days straight. And yet, even against all odds, even when it seemed it was time to go, he defied the scythe.
Small, stubborn and alive still trying to hold on... I cared for him like I would have for myself... He had so much fight in him. Just like me. Two stubborn, feral and small creatures trying to hold on.
And maybe that's why it still hurts when I think about him. Because somewhere in caring for him, I was also caring for myself that's been hanging on, cold and exhausted. In a situation that's nothing good for me. Just waiting for someone and bring me somewhere warmer.
I hope he's okay. That he's flying somewhere around my neighbourhood, catching mosquitos, roosting in a fort. And I hope that someday, someone shows up for me the same way. Someone who would wait for me in the dark, offer me warmth, and refuse to back down until I reach back with the same stubbornness.
No one wanted to help the bat after three days. Except for me.
